Slyvos kenkėjams yra itin patrauklios: jų vaisiai sultingi, odelė plona, o jauni ūgliai gana minkšti. Dėl to įvairūs smulkūs vabzdžiai ir erkės šiuos medžius renkasi ne tik maitintis, bet ir žiemoti. Skirtingi kenkėjai puola skirtingu metu, todėl svarbu laiku atpažinti požymius ir imtis tinkamų priemonių.
Kokie kenkėjai dažniausiai puola slyvas?
Didžiausią žalą vaisiams paprastai padaro slyvinė vaisėdė (kandis). Nors tai nedidelis, nepastebimas drugys, jo vikšrai įsigraužia į jaunas slyvas, išgraužia jose landas, o vaisiai dėl to pradeda anksti kristi. Būtent šio kenkėjo veikla dažnai lemia, kad kasmet tenka rinkti sukirmijusias slyvas. Vikšrai žiemoja kokonuose ne tik po žieve, bet ir dirvoje po laja, taip pat nukritusiuose lapuose.
Kitas dažnas priešas – amarai. Ypač slyvas mėgsta rūšys, kurios rudenį deda kiaušinėlius į žievę ir šalia pumpurų. Pavasarį išsiritusios lervos iš karto pradeda siurbti augalo sultis, įsikuria ant jaunų lapų ir ūglių, silpnina medį, o gausios kolonijos gali visiškai sunaikinti sezono prieaugius.
Problema neretai tampa ir voratinklinė erkė, besimaitinanti apatinėje lapų pusėje. Ji žiemoja prie jaunų ūglių, o karštomis ir sausomis dienomis jos kolonijos plinta ypač greitai. Tuo metu slyvinė erkutė (rūdytė) pažeidžia jaunus ūglius bei lapus: šie ima ruduoti, džiūti, o kenkėjas per sezoną gali išauginti net kelias kartas. Viena patelė per maždaug mėnesį gali sudėti apie 80 kiaušinėlių, todėl medis gali būti užvaldytas labai greitai.
Kaip atpažinti, kad slyvos užpultos kenkėjų?
Kiekvienas kenkėjas palieka gana būdingus pėdsakus, tad pagal požymius dažnai galima greitai nustatyti, kas pažeidė vaisius, o kas – lapus ir ūglius.
Slyvinė vaisėdė (kandis)
Šis kenkėjas puola tiesiogiai vaisius. Apie jo buvimą išduoda smulkūs įkandimai odelėje ir rusvas, tarsi byrantys milteliai ties koteliu. Prie skylučių kartais matosi lipnios granulės – tai lervos išmatų likučiai. Patelės kiaušinėlius deda ant vaisių, o išsiritusios lervos įsigraužia į minkštimą. Vaisiai per anksti pradeda keisti spalvą, raukšlėjasi ir nukrenta. Perpjovus slyvą matyti išgraužti takai ir besimaitinantis vikšras.
Slyvinė erkutė (rūdytė)
Ši erkė pažeidžia ne tik lapus ir ūglius, bet ir vaisius. Ant užuomazgų odelės atsiranda rusvos, kamštinės dėmės, dėl kurių slyvos būna mažesnės ir deformuotos. Ant lapų pradžioje matomas rusvas apnašas, vėliau jie gelsta, ruduodami krenta. Pažeisti ūgliai pamažu džiūsta, todėl medis netenka naujų prieaugių.
Amarai
Amarai vaisių dažniausiai nepažeidžia tiesiogiai, tačiau smarkiai silpnina medį ir taip mažina derlių. Lapai susisuka, gelsta, tampa lipnūs nuo saldžių išskyrų. Jauni ūgliai nustoja augti, nes kenkėjai siurbia sultis ir išbalansuoja vandens apykaitą. Ten, kur daug amarų, dažnai pasirodo ir skruzdėlės – jos minta lipniomis išskyromis ir „gynėjiškai“ saugo amarų kolonijas nuo natūralių priešų.
Voratinklinė erkė
Nors pavadinimas gali klaidinti, ši erkė minta ne vaisiais, o lapais. Dėl to sutrinka fotosintezė, medis silpsta, o slyvos būna mažesnės ir mažiau sultingos. Pirmasis požymis – smulkūs šviesiai gelsvi taškeliai apatinėje lapų pusėje. Iš pradžių tai tik nedidelė „mozaika“, bet vėliau dėmės plečiasi. Esant dideliam kenkėjų kiekiui, lapai papilkėja, paruduoja ir per anksti nukrenta.
Natūrali slyvų apsauga nuo „kirmėlių“
Norint sumažinti kenkėjų kiekį, nebūtina iš karto griebtis chemijos. Patyrę sodininkai jau seniai taiko natūralias priemones, tačiau svarbiausia čia – laikas ir nuoseklumas. Skirtingos priemonės veikia skirtingas kenkėjų vystymosi stadijas: vienos – kiaušinėlius, kitos – lervas, trečios – suaugėlius.
Darbus verta pradėti anksti pavasarį, kol po žeme ir lapuose žiemojantys kenkėjai dar nepradėjo masiškai vystytis. Slyvinės vaisėdės vikšrai dažnai žiemoja dirvoje ir nukritusiuose lapuose po medžiu. Balandžio–gegužės sandūroje jie virsta drugiais, kurie vėliau dės kiaušinėlius ant vaisių. Todėl antroje balandžio pusėje verta kruopščiai sugrėbti lapus po slyva, o po laja patiesti agroplėvelę – ji gali tapti barjeru iš dirvos besiritantiems drugiams.
Vien dirvos sutvarkymo dažnai nepakanka, nes dalis kenkėjų žiemoja po žieve ir ūglių įtrūkimuose. Tokiu atveju pasiteisina lipnios gaudyklės ant kamieno ir feromoninės gaudyklės šakose – jos padeda sumažinti suaugėlių kiekį, kol šie dar nespėjo padėti kiaušinėlių.
Gegužės viduryje kamieną galima apvynioti gofruoto popieriaus juosta maždaug 30 cm aukštyje nuo žemės ir pritvirtinti virvele. Kenkėjai mėgsta dėti kiaušinėlius žievės plyšiuose, o popieriaus klostės tampa patogia alternatyva. Svarbu juostą keisti kas kelias savaites, o nuimtą – saugiai sunaikinti, kad kenkėjai nepasklistų.
Natūraliai apsaugai tinka ir naminiai purškalai, tačiau juos reikėtų naudoti tik prieš žydėjimą ir po jo, kad nenukentėtų apdulkintojai. Pavasario pradžioje, dar prieš lapų skleidimąsi, kai kurie sodininkai naudoja aliejinius purškalus (pavyzdžiui, parafino pagrindu), kurie „uždengia“ kiaušinėlius ir lervas, taip smarkiai sumažindami pirmąją kenkėjų bangą.
Vasaros pradžioje gali būti taikomi kontaktiniai, atbaidantys mišiniai, kurie veikia suaugėlius. Vienas iš praktikoje minimų receptų: 10 litrų vandens ištirpinti 100 g deguto muilo, įberti 8 šaukštus sodos ir įlašinti arbatinį šaukštelį jodo tirpalo. Tirpalu gausiai nupurkšti šakas. Procedūrą galima kartoti kas 10–12 dienų, tačiau svarbu nepurkšti kaitrioje saulėje ant labai jaunų lapelių, kad jų nenudegintumėte.
Geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai natūralios priemonės taikomos kompleksiškai: pirmiausia mažinamas kiaušinėlių kiekis, vėliau kontroliuojamos lervos ir suaugėliai, o sezono pabaigoje kruopščiai surenkami visi nukritę vaisiai. Toks nuoseklus, visą sezoną apimantis planas padeda efektyviai sumažinti kenkėjų populiaciją.
