Didėjančios įtampos tarptautinėje arenoje vis dažniau kelia klausimų, ar pasaulis nejuda link dar platesnio masto konflikto. Kai kurie analitikai dabartinius įvykius vertina kaip pavojingą signalą, primenantį istorinius momentus, kai regioniniai susidūrimai peraugo į globalius karus.
Bakingamo universiteto istorikas Anthony Gleesas dabartinę situaciją vertina itin griežtai. Jo teigimu, JAV ir Izraelio veiksmai prieš Iraną nėra atsitiktiniai ar neišvengiami, o sąmoningai priimti politiniai sprendimai. Tokia laikysena, anot jo, rodo požiūrį, kuriame jėga tampa svarbesnė už tarptautines normas.
Istorikas pabrėžia, kad panašūs scenarijai jau buvo matyti praeityje. XX amžiuje būtent tokie sprendimai, kai valstybės vadovai rinkdavosi agresyvią politiką, dažnai tapdavo didesnių konfliktų pradžia. Tai, pasak jo, leidžia dabartinius procesus vertinti ne kaip pavienius įvykius, o kaip platesnio konflikto dalį.
Jo vertinimu, pasaulinio masto konfrontacija iš esmės jau prasidėjo anksčiau – 2022 metų vasario 24 dieną, kai Rusija pradėjo invaziją į Ukrainą. Šis žingsnis, laikomas ne savigynos aktu, o ekspansine politika, pažeidė tarptautines taisykles ir tapo naujo nestabilumo etapo pradžia.
Karas Ukrainoje tęsiasi jau kelerius metus, o sprendimo paieškos kol kas neduoda rezultatų. Nepaisant diplomatinių bandymų, konfliktas įgavo užsitęsusio karo formą, o tai dar labiau didina įtampą regione ir už jo ribų. Ši situacija, istoriko vertinimu, primena ilgalaikio konflikto modelį, kuris gali plėstis.
Papildomą riziką kelia tai, kad į procesus įsitraukia vis daugiau valstybių arba jos netiesiogiai reaguoja į vykstančius įvykius. JAV ir Izraelio veiksmai prieš Iraną sulaukė kritikos iš tokių šalių kaip Rusija ir Kinija, kurios įspėja apie galimą tolesnę eskalaciją.
Tokio pobūdžio reakcijos rodo, kad konfliktai nebėra izoliuoti. Didžiųjų valstybių interesai vis labiau susikerta, o tai didina tikimybę, kad regioniniai susidūrimai gali peraugti į platesnį susipriešinimą. Ypač nerimą kelia tai, kad šiose įtampose dalyvauja ir branduolinį ginklą turinčios valstybės.
Istorikas taip pat atkreipia dėmesį į politinių sprendimų svarbą. Jo vertinimu, dabartiniai lyderiai rodo pasirengimą tęsti konfliktus, o ne ieškoti greitų sprendimų. Tokia kryptis gali lemti ilgalaikį nestabilumą ir didesnio masto karinius veiksmus.
Analizuodamas istorinius precedentus, Gleesas primena, kad Antrasis pasaulinis karas globaliu tapo tik po tam tikrų sprendimų, kai prie konflikto prisijungė naujos valstybės. Tai rodo, kaip greitai situacija gali pasikeisti, jei įvykiai vystosi nekontroliuojamai.
Dabartinė geopolitinė aplinka, jo vertinimu, turi panašių bruožų. Nors oficialiai pasaulinis karas nėra paskelbtas, daugelis požymių rodo, kad konfliktai tampa vis labiau tarpusavyje susiję ir apimantys vis daugiau regionų.
