Pavasaris tik prasidėjo, o grybautojai jau nekantrauja traukti į miškus. Jei mėgstate grybauti, nebūtina laukti rudens – palankiomis oro sąlygomis pirmieji valgomi grybai pasirodo jau balandį. Kokios rūšys pavasarį aptinkamos miškuose ir kur jų ieškoti?
Tradiciškai grybų sezonas siejamas su spaliu ir lapkričiu – tuomet būna gausiausi vertingiausių ir skaniausių rūšių derliai. Vis dėlto patyrę grybautojai miško gėrybių randa beveik visus metus. Žiemą pasitaiko žieminių rūšių, kurios auga ant negyvų lapuočių medžių kamienų, šakų ar rąstų. Kai šalčiai atsitraukia, ankstyvą pavasarį miškuose pasirodo ir kiti grybai, kurių, esant tinkamam orui, galima prisirinkti visai nemažai. Panaši situacija būna ir vasarą – ypač lietingesniais, ne itin karštais laikotarpiais.
Kovo mėnesį, taip pat visą balandį ir gegužę, miškuose pasirodo tikru kulinariniu delikatesu laikomi bobausiai. Jie aiškiai skiriasi nuo įprastų rūšių: dažniausiai užauga iki maždaug 10 cm aukščio, o būdingas šviesiai ar tamsiai rudas kepurėlės paviršius primena korį – jį dengia nelygios įdubos. Vaisiaus kūno vidus būna tuščiaviduris, o kotas – baltas ir gana trumpas.
Bobausiai dažniausiai aptinkami lapuočių, užliejamuose (salpiniuose) ir mišriuose miškuose, tačiau jų galima rasti ir parkuose bei soduose. Dažniau verta dairytis netoli tuopų, uosių ir guobų. Šiuos grybus virtuvės šefai vertina dėl išskirtinio aromato, švelnaus, kiek riešutinę natą primenančio skonio ir malonios tekstūros. Kepti bobausiai tinka padažams, sriuboms, ryžių ar makaronų patiekalams, taip pat kiaušinienei.
Pavasarį miškuose galima aptikti ir kitų valgomų grybų, pavyzdžiui:
• Skarlatines taureles – ryškiai raudonus, švelnaus skonio grybus su į vidų užsirietusiomis „taurelėmis“. Jie dažniausiai auga nuo vasario iki gegužės drėgnuose lapuočių miškuose ir krūmynuose, ant yrantčių šakų, ypač gluosnių, alksnių ir lazdynų, neretai netoli upelių.
• Austriškąsias kreives (kreivabudes) – jos pasitaiko nuo rudens iki ankstyvo pavasario. Jų galima rasti lapuočių miškuose, parkuose ir soduose, ant negyvos ar nusilpusios lapuočių medienos – pavyzdžiui, tuopų, bukų, gluosnių, ąžuolų ar klevų.
• Marguosius kazlėkus – kartais pasirodo balandžio pabaigoje ir gegužę, dažniau auga spygliuočių ir mišriuose miškuose, ypač ten, kur vyrauja pušys.
• Sierinius geltonikius – jauni ir valgomi vaisiakūniai dažniausiai gausiau dygsta gegužę ir birželio pradžioje, tačiau jų galima rasti ir balandį. Paprastai auga ant gyvų arba negyvų lapuočių medžių kamienų ir šakų.
Nesvarbu, ar grybaujate rudenį, ar pavasarį ieškote retesnių rūšių, visada būtina būti šimtu proc. tikriems, kad renkami grybai yra valgomi. Kilus bet kokioms abejonėms, grybus geriausia palikti miške ar parke, o prireikus – kreiptis į artimiausią visuomenės sveikatos įstaigą, kur specialistai gali padėti įvertinti radinius.
