Dėl hormoninių pokyčių, streso ir mitybos ypatumų organizmas gali negauti pakankamai tokio mikroelemento kaip magnis.
Dietologė ir mokslų magistrė Džena Hamšou teigia, kad reprodukcinio amžiaus moterys dažniau susiduria su magnio stygiumi (hipomagnezemija), nes nėštumas, menstruacijos ir kiti hormoniniai svyravimai didina magnio poreikį bei veikia tai, kaip organizmas šį mineralą pasisavina ir reguliuoja.
Pasak specialistės, didesnę riziką gali lemti ir tam tikros būklės ar gydymas: hormoninių kontraceptikų vartojimas, priešmenstruacinis sindromas, pakaitinė hormonų terapija, osteoporozė, policistinių kiaušidžių sindromas bei endometriozė.
Magnio atsargos organizme kinta ir priklausomai nuo mitybos, taip pat reaguoja į tam tikras fiziologines būkles bei ligas.
Nėštumo metu moters paros magnio poreikis padidėja maždaug nuo 310–320 iki 350–360 miligramų. Hormonų svyravimai taip pat gali daryti įtaką organizmo gebėjimui magnį pasisavinti.
Magnio atsargas laikui bėgant gali labiau išeikvoti lėtinės ligos, tokios kaip inkstų ligos ar diabetas. Virškinamojo trakto sutrikimai gali pabloginti maistinių medžiagų pasisavinimą.
Taip pat pabrėžiama, kad net ir atlikus magnio tyrimą, rezultatas ne visada tiksliai atspindi realias organizmo atsargas. Mažiau nei 1 proc. viso organizme esančio magnio yra kraujo plazmoje, todėl magnio kiekis serume gali išlikti normos ribose net tuomet, kai bendras jo kiekis organizme mažėja.
Magnio trūkumo simptomai gali būti nuovargis, vangumas, pykinimas, apetito sumažėjimas ir raumenų silpnumas. Sunkesniais atvejais gali pasireikšti raumenų mėšlungis, drebulys, generalizuoti traukuliai ir širdies ritmo sutrikimai.
Kadangi ankstyvieji požymiai dažnai būna nespecifiniai, magnio trūkumas ne visada iš karto įtariamas.
