Tinkamai prižiūrimas kompostas turėtų kvepėti drėgna miško žeme. Tačiau po žiemos neretai atidarius kompostinę pasitinka supuvusių kiaušinių tvaikas arba aitrus amoniako kvapas. Tai ženklas, kad atliekos ne kompostuojasi, o pradėjo pūti, nes krūvoje trūksta oro.
Problema dažniausiai paaštrėja pavasarį, kai atliekų masė atitirpsta ir išleidžia per žiemą susikaupusią drėgmę. Vandens perteklius užpildo tarpus tarp atliekų, išstumia deguonį ir sudaro sąlygas vyrauti anaerobinėms bakterijoms. Jos ir išskiria sieros vandenilį bei amoniaką, kurie sukelia nemalonų kvapą.
Šaltis taip pat ardo augalinių skaidulų struktūrą: atitirpusios atliekos tampa labiau suspaustos, sukrenta į vientisą, košišką masę. Tokia drėgna ir tanki krūva dar labiau blokuoja oro cirkuliaciją. Kvapų problema būna ypač ryški, jei rudenį kompostinė nebuvo apsaugota nuo kritulių.
Kaip įvertinti komposto būklę po žiemos?
Prieš imantis veiksmų verta įvertinti, kas vyksta komposto krūvoje: daug pasakys kvapas, išvaizda ir konsistencija.
Atidarykite kompostinę ir apžiūrėkite turinį. Jei paviršiuje matote tamsią, gleivėtą masę, o kvapas labai stiprus ir šleikštus, tai rodo pažengusį puvimą. Jei kvapas tik lengvai rūgštokas, o struktūra drėgna, bet dar atpažįstama, dažniausiai pakanka nedidelės korekcijos.
Atlikite paprastą drėgmės testą: suimkite saują komposto ir stipriai suspauskite. Jeigu iš jos laša vanduo, krūva per šlapia. Tinkama drėgmė turėtų priminti gerai nuspaustą kempinę – medžiaga laikosi delne, bet vanduo nebėga.
Taip pat atkreipkite dėmesį, ar yra aiškių nesuirusių sluoksnių, pavyzdžiui, sulipusios žolės ar suspaustų lapų „plokštės“. Tokiose vietose susidaro anaerobinės zonos, kurios skleidžia didžiausią smarvę.
Komposto vartymas, vėdinimas ir sausinimas: ką daryti žingsnis po žingsnio
Patikimiausias būdas atsikratyti nemalonaus kvapo – atkurti aerobinę (deguonies turinčią) aplinką komposto viduje. Tam dažniausiai reikia trijų dalykų: perversti krūvą, ją išvėdinti ir, jei reikia, sumažinti drėgmę.
Rinkitės dieną, kai temperatūra pakyla virš 10 °C ir nelyja. Perkraukite visą komposto turinį šakėmis, stengdamiesi sukeisti sluoksnius vietomis: kas buvo apačioje, tegul atsiduria viršuje. Kartu išardykite visus suspaustus gumulus. Dažnai vien šis veiksmas per kelias dienas pastebimai sumažina kvapą.
Jei kompostas aiškiai per šlapias, įmaišykite drėgmę sugeriančių „rudųjų“ medžiagų: sausų lapų, pjuvenų, smulkinto kartono ar smulkių medžio skiedrų. Svarbu jas ne tiesiog užberti sluoksniu, o gerai sumaišyti su šlapia mase, kad drėgmė būtų sugeriama tolygiai. Praktinis santykis – maždaug viena dalis sausos medžiagos dviem ar trims dalims šlapio komposto.
Vėliau palaikykite nuolatinę ventiliaciją: kartą per savaitę keliose vietose pradurkite krūvą šakėmis ar pagaliu, kad susidarytų oro kanalai. Jei neturite laiko dažnai vartyti, galima į krūvos vidų įstatyti perforuotą PVC vamzdį – jis padės orui pasiekti gilesnius sluoksnius.
Kada kompostą geriau išmesti?
Kartais krūva būna taip stipriai supuvusi, kad ją gelbėti nebeapsimoka. Jei vietoje komposto turite juodą, slidžią masę su labai stipriu dvoku ir net po pervertimo bei sausinimo kvapas nemažėja dvi savaites, geriau viską pašalinti ir kompostavimą pradėti iš naujo. Toks turinys gali turėti augalams nepalankių ar net toksiškų junginių.
Natūralūs priedai, mažinantys kvapus kompostinėje
Be mechaninio vėdinimo, gali padėti ir natūralūs priedai, kurie suriša kvapą sukeliančias medžiagas, stabilizuoja terpę ir skatina naudingų aerobinių mikroorganizmų veiklą.
Vienas veiksmingiausių kvapų „sugėriklių“ – bazalto miltai. Tai smulkintas uolienų miltelis, padedantis surišti amoniaką, kuris susidaro yrant azotingoms atliekoms. Be to, jis papildo kompostą mikroelementais, tokiais kaip magnis, kalcis, geležis ir silicis. Paprastai rekomenduojama berti apie 5 kg bazalto miltų 100 kg komposto, pabarstant naujus sluoksnius.
Kitas pasirinkimas – bentonitas, natūrali molio rūšis. Jis sugeria drėgmės perteklių ir dalį organinių junginių, dėl kurių atsiranda aitrus kvapas. Berkite saikingai: po 1–2 šaukštus ant kiekvieno naujo sluoksnio, ypač po gausių kritulių arba kai krūva atrodo per šlapia.
Tinka ir medžio pelenai iš neimpregnuotos medienos – jie suteikia kalio ir kalcio bei šiek tiek pakelia pH, todėl sudaro palankesnes sąlygas aerobinėms bakterijoms. Vis dėlto pelenus reikėtų naudoti atsargiai: per didelis kiekis gali pernelyg šarminti. Dažniausiai užtenka maždaug vieno puodelio vienam kubiniam metrui.
Sausi lapai, pjuvenos ir smulkios skiedros atlieka dvigubą funkciją: sugeria drėgmės perteklių ir kartu veikia kaip fizinis barjeras, mažinantis kvapų sklaidą. Jais verta perberti kiekvieną naują virtuvės atliekų porciją. Papildomai gali padėti ir kavos tirščiai – jie sugeria kvapus ir suteikia azoto švelnesne forma.
Kaip išvengti kvapų ateityje?
Svarbiausia – išlaikyti pusiausvyrą tarp azotingų „žaliųjų“ atliekų (šviežiai nupjauta žolė, daržovių lupenos, vaisių likučiai) ir anglingų „rudųjų“ medžiagų (sausi lapai, smulkios šakelės, kartonas, šiaudai). Dažniausiai rekomenduojama proporcija – maždaug dvi ar trys dalys anglingų medžiagų vienai daliai azotingų.
Prieš žiemą kompostinę verta apsaugoti nuo per didelio kritulių kiekio. Paprasta uždanga – plėvelė, tentas ar senas skardos lapas – turėtų dengti viršų, bet neužblokuoti oro patekimo iš šonų. Tuomet pavasarį krūva nebus permirkusi, greičiau atsinaujins biologiniai procesai ir bus mažesnė tikimybė, kad atsiras nemalonus kvapas.
