Bijūnai – tikros sodo karalienės, neretai vadinamos „rožėmis be spyglių“. Jie žydi ilgai ir gausiai, o jų kvapas daugeliui asocijuojasi su tikru pavasariu. Vis dėlto, kad augalas atsidėkotų įspūdinga žiedų gausa, ankstyvą pavasarį jam būtina sudaryti tinkamas augimo sąlygas. Paprastas kovo mėnesio triukas gali padėti bijūnui ne tik vešliau augti, bet ir sukrauti kur kas daugiau žiedinių pumpurų.
Bijūnai geriausiai auga saulėtoje vietoje, derlingoje, humusingoje ir laidžioje dirvoje. Ypač palanku, kai žemė yra silpnai rūgšti – šarminėje dirvoje augalui sunkiau pasisavinti maisto medžiagas. Tuo tarpu sunki, suslėgta žemė skatina vandens užsistovėjimą, o tai gali baigtis šaknų puvimu.
Laistyti bijūnus reikia saikingai, geriausia ryte arba vakare. Svarbu stengtis nešlapinti lapų ir žiedų – taip sumažinama ligų rizika.
Ankstyvą pavasarį reikėtų pašalinti negyvus ir sudžiūvusius krūminių bijūnų ūglius. Sezono metu pravartu nuolat iškirpti nužydėjusius žiedus – taip augalas nešvaistys energijos sėkloms brandinti ir ją nukreips tolesniam žydėjimui. Daugiamečius (žolinius) bijūnus rekomenduojama nupjauti visiškai po pirmųjų šalnų, paliekant apie 5 cm virš žemės.
Gegužę bijūnus verta paremti atramomis – dideli ir sunkūs žiedai gali nulaužti šakas, ypač po lietaus ar vėjo.
Kovo–balandžio sandūroje naudinga nuimti seną mulčią, išravėti piktžoles ir lengvai supurenti žemę aplink kerą. Tai taip pat tinkamas metas pradėti reguliariai tręšti.
Vienas paprastas sodininkų triukas – naminis tirpalas, padedantis švelniai parūgštinti dirvą ir sustiprinti šaknų sistemą. Į 5 litrus nusistovėjusio vandens įberkite arbatinį šaukštelį citrinos rūgšties ir gerai išmaišykite. Šiuo mišiniu geriausia palaistyti ankstyvą pavasarį – kovą arba balandžio pradžioje.
Balandžio pabaigoje ir gegužę galima naudoti ir mielių pagrindu paruoštą trąšą. Kibire su 10 litrų šilto vandens ištirpinkite 100 g mielių, gerai išmaišykite ir po maždaug valandos tirpalu palaistykite bijūną. Tokį laistymą verta kartoti kas 2 savaites iki žydėjimo pabaigos.
