Nauji tyrimai, kuriuose analizuoti radiacijos lygiai Ispanijos eksklave Meliljoje, atskleidė netikėtų rezultatų. Mokslininkai iškėlė prielaidą, kad ryšys tarp geologinės sandaros ir natūralios aplinkos radioaktyvumo gali būti kur kas sudėtingesnis, nei manyta iki šiol. Nors šis regionas yra žemynų sandūroje ir pasižymi įvairia geologine sandara, matavimai parodė išskirtinai žemą vadinamosios foninės spinduliuotės lygį.
Ilgamečiai matavimai Meliljoje atskleidė natūralų fenomeną
Daug metų trukusios stebėsenos duomenys parodė, kad natūralių radioaktyviųjų izotopų – tokių kaip uranas, toris ir kalis-40 – koncentracijos čia yra mažesnės nei daugelyje kitų pasaulio vietų. Būtent šie elementai sudaro didžiąją dalį natūralios spinduliuotės, su kuria žmonės susiduria kasdien. Praktikoje tai reiškia, kad Meliljos gyventojai gauna mažesnes apšvitos dozes nei vidutinis žmogus planetoje.
Vis dėlto aplinka nėra visiškai vienalytė. Tyrėjai nustatė aiškius skirtumus, priklausančius nuo vietinių geologinių sąlygų. Ten, kur vyrauja vulkaninės kilmės uolienos, spinduliuotės lygis didesnis, tačiau vis tiek neperžengia saugių ribų. Tai parodo, kokią reikšmę turi mikrogeografija: net nedideli požeminės sudėties pokyčiai gali daryti įtaką foninės spinduliuotės lygiui.
Vienas svarbiausių tyrimo aspektų buvo vadinamosios efektyviosios dozės analizė – tai spinduliuotės kiekis, kuris realiai veikia žmogaus organizmą. Meliljoje ši dozė siekia apie 0,23 milisiverto per metus, kai pasaulinis vidurkis yra kelis kartus didesnis. Palyginimui, vienas kompiuterinės tomografijos tyrimas gali suteikti kelių milisivertų dozę, todėl Meliljoje fiksuojami dydžiai yra itin maži.
Nusistovėjusias prielaidas mokslininkai ragina vertinti kritiškai
Mokslininkai pabrėžia, kad vien dirvožemio ar uolienų analizės nepakanka. Vienas svarbiausių veiksnių, galinčių lemti poveikį sveikatai, yra radonas – bespalvės ir bekvapės dujos, susidarančios skylant uranui Žemės plutoje. Radonas gali skverbtis į pastatus per pamatus ir kauptis prastai vėdinamose patalpose. Ilgainiui didelės šių dujų koncentracijos didina riziką susirgti, pavyzdžiui, plaučių vėžiu, todėl radonas laikomas vienu reikšmingiausių natūralių radiologinių pavojų.
Įdomu tai, kad Meliljos atvejis įsilieja į platesnį pasaulinių tyrimų kontekstą. Yra vietovių, pavyzdžiui, Ramsaro regionas Irane ar kai kurios Brazilijos teritorijos, kur spinduliuotės lygiai gerokai viršija pasaulio vidurkį, tačiau aiškiai didesnio onkologinių ligų paplitimo ten ne visada nustatoma. Šis reiškinys ir toliau išlieka aktyvių mokslinių diskusijų objektu.
Natūrali radioaktyvumo kilmė nėra vien dirvožemis ar uolienos. Svarbų vaidmenį atlieka ir kosminė spinduliuotė, pasiekianti Žemę iš kosmoso. Jos intensyvumas didėja kylant aukščiau virš jūros lygio, todėl kalnuose gyvenantys žmonės ar dažnai lėktuvais keliaujantieji paprastai gauna kiek didesnes dozes. Šiame kontekste žemesnė Meliljos geografinė padėtis ir specifinės vietovės sąlygos gali iš dalies paaiškinti užfiksuotus mažus rodiklius.
Tyrimas taip pat atkreipė dėmesį į statybines medžiagas. Kai kur pasaulyje pastatams naudojamos uolienos, turinčios daugiau natūralių radioaktyviųjų izotopų, todėl patalpų viduje spinduliuotė gali būti didesnė. Meliljoje nustatyta, kad naudojamos medžiagos nėra reikšmingas papildomos apšvitos šaltinis, o tai prisideda prie bendro mažo radiologinio pavojaus. Be to, šie rezultatai verčia abejoti įsitikinimu, jog sudėtinga geologinė sandara visada reiškia didesnę natūralios spinduliuotės riziką.
Šaltinis: „Scientific Reports“
