Paleontologų atradimas pietinėje JAV dalyje atskleidė, kokia žiauri buvo vandenynų kasdienybė maždaug prieš 80 mln. metų. Mokslininkai identifikavo neįprastą fosiliją, kuri tarsi laiko kapsulė išsaugojo dramatiško susidūrimo tarp dviejų kreidos periodo jūrų plėšrūnų pėdsakus.
Didysis susidūrimas kreidos periodo maisto grandinės viršūnėje
Tyrimas paremtas jūrų roplio iš Polycotylus genties liekanomis. Šie pleziozaurai pasižymėjo ilgu kaklu, suteikusiu pranašumą medžiojant, tačiau kartu buvusiu itin pažeidžiamu.
Viename kaklo slankstelyje mokslininkai aptiko giliai įstrigusį dantį, priklausiusį milžiniškai plėšriai žuviai Xiphactinus. Atliktos analizės, įskaitant kompiuterinės tomografijos skenavimą, patvirtino danties kilmę ir tai, kad jis buvo įsmigęs giliai į kaulą.
Šis radinys yra reta, tiesioginė dviejų aukščiausio lygmens plėšrūnų sąveikos įrodymo forma. Svarbu tai, kad viskas rodo, jog tai nebuvo įprastas medžioklės epizodas. Xiphactinus žinomas tuo, kad grobį dažniausiai prarydavo visą – tai liudija ir kitos fosilijos, kuriose išliko mažesnių žuvų liekanos jo viduje. Šį kartą situacija, panašu, buvo kitokia: dantis įstrigo pleziozauro kakle, todėl labiau tikėtinas staigus, smurtinis susirėmimas, o ne bandymas suėsti grobį.
Smūgis, tikėtina, buvo mirtinas. Pleziozaurų kaklo srityje buvo svarbūs organai ir kraujagyslės, o rimtas pažeidimas praktiškai nepalikdavo galimybės išgyventi. Tyrėjų teigimu, tokia gili žaizda beveik neabejotinai reiškė greitą gyvūno mirtį, nebent jis buvo nugaišęs dar iki susidūrimo.
Kaip baigėsi dviejų plėšrūnų kova?
Atradimas padarytas Mooreville Chalk formacijos nuogulose Alabamos valstijoje. Ši vietovė jau seniai garsėja fosilijomis, leidžiančiomis suprasti, koks pavojingas buvo tuometinis vandenyno pasaulis. Aptinkami įkandimų pėdsakai ir kaulų pažeidimai rodo, kad net didžiausi plėšrūnai negalėjo jaustis saugūs – tarprūšiniai susidūrimai, įskaitant plėšrūnų tarpusavio atakas, greičiausiai buvo įprastas reiškinys.
Nauji duomenys verčia abejoti supaprastintu preistorinių ekosistemų vaizdiniu, kuriame kiekviena rūšis turėjo aiškiai apibrėžtą vietą maisto grandinėje. Kaip pabrėžia tyrėjų komanda iš Tenesio universiteto Noksvilyje, realybė buvo kur kas sudėtingesnė ir chaotiškesnė: net vadinamieji „jūrų valdovai“ akimirksniu galėjo tapti aukomis.
Tokie radiniai mokslininkams leidžia ne tik atkurti konkretaus susirėmimo eigą, bet ir geriau suprasti visų senovinių ekosistemų dinamiką.
Šaltinis: „Journal of Vertebrate Paleontology“
