Maroko Atlaso kalnuose mokslininkai aptiko mįslingas geologines struktūras, kurios, jų teigimu, ten apskritai neturėtų egzistuoti. Kalbama apie vadinamąsias raukšlėtas struktūras – smulkius pofaldavimus, išlikusius maždaug 180 mln. metų senumo uolienose. Jei pirminės išvados pasitvirtins, šis radinys gali suteikti naują požiūrį į sąlygas, kuriomis Žemėje vystėsi gyvybė.
Atsitiktinis radinys kalnų žygyje
Tyrimą netikėtai pradėjo geologė Rowan Martindale iš Teksaso universiteto Ostine. Dirbdama lauko sąlygomis Dadès slėnyje ji ant uolų paviršiaus pastebėjo būdingus banguotus raštus, primenančius susiraukšlėjusią odą. Iš pirmo žvilgsnio šios struktūros buvo panašios į senovinių mikroorganizmų paliktus pėdsakus, tačiau jų atsiradimą tokioje vietoje paaiškinti buvo sunku.
Raukšlėtos struktūros mokslui žinomos seniai, tačiau beveik visada jos aptinkamos sekliose vandenyse, kur mikroorganizmai gauna saulės šviesos. Tuo metu uolienos, kuriose aptiktas šis radinys, formavosi mažiausiai 180 metrų gylyje po vandenyno paviršiumi – aplinkoje, kurioje šviesos nėra. Būtent tai ir pavertė atradimą ypač netikėtu.
Papildomą mįslę sukėlė struktūrų amžius. Dažniausiai tokie pėdsakai siekia daugiau nei 540 mln. metų, nes vėlesniais laikotarpiais jūrų organizmų veikla subtilius mikrobiologinius ženklus paprastai sunaikindavo. O Maroke aptiktoms formacijoms – „tik“ 180 mln. metų, tad jų išlikimas atrodo dar neįprastesnis.
Atlikę išsamesnes analizes tyrėjai padarė išvadą, kad šios struktūros neatsirado dėl jūrinių srovių ar nuošliaužų, kaip anksčiau kartais būdavo manoma. Ekspertizės parodė padidėjusį anglies kiekį uolienose, o tai leidžia įtarti biologinę kilmę.
Atlaso kalnų „raukšlėms“ – 180 mln. metų: geologiniu mastu tai labai mažai
Tikėtiniausias scenarijus – struktūras suformavo mikroorganizmai, naudoję chemosintezę. Tai procesas, kai energija gaunama ne iš šviesos, o iš cheminių reakcijų. Tokios gyvybės formos galėjo klestėti giliame vandenyne, pasinaudodamos medžiagomis, kurias į dugną atnešdavo povandeninės nuošliaužos – jos galėjo transportuoti organinę medžiagą ir maistines medžiagas į tamsią gelmę.
Apskritai šis atradimas leidžia manyti, kad gyvybė Žemėje galėjo būti gerokai lankstesnė ir atsparesnė ekstremalioms sąlygoms, nei manyta iki šiol. Be to, mokslininkai pabrėžia, kad panašūs pėdsakai praeityje galėjo būti klaidingai priskiriami vien geologiniams procesams, nors iš tiesų juos galėjo palikti gyvi organizmai.
Šaltinis: „Geology“
