Po daugiau nei septynių tūkstančių metų santykinės ramybės vienas galingiausių Žemės vulkaninių kompleksų vėl rodo aktyvumo ženklus. Mokslininkai nustatė, kad didžiulė Kikai kaldera Japonijoje ima iš naujo pildytis magma. Šis procesas gali reikšti naujo ciklo pradžią, kuris ilgainiui galėtų baigtis dar vienu itin dideliu išsiveržimu.
Kikai kaldera, esanti į pietus nuo Japonijos Kiūšiū salos, praeityje buvo vienos didžiausių holoceno epochos erupcijų vieta. Maždaug prieš 7300 metų čia įvyko katastrofiškas įvykis, vadinamas Akahojos erupcija. Tuomet į atmosferą buvo išmesti milžiniški magmos ir pelenų kiekiai, kurie pakeitė regiono kraštovaizdį ir turėjo įtakos klimatui.
Naujausi tyrimai rodo, kad magminė sistema po kaldera nėra „mirusi“. Priešingai – ji pamažu atsistato. Taikydami pažangius seisminius metodus, tyrėjai aptiko didžiulį magmos telkinį, esantį kelių kilometrų gylyje po kalderos dugnu. Svarbu tai, kad jame jau yra dalinai išsilydžiusios medžiagos, todėl galima teigti, jog kalderos pildymosi procesas iš tiesų vyksta.
Mokslininkai šį reiškinį apibūdina kaip pakartotinį magmos „maitinimą“. Po milžiniško išsiveržimo prieš tūkstančius metų beveik visa magma buvo išmesta į paviršių, o magmos kamera smarkiai ištuštėjo. Dabar nauja magma kyla iš gilesnių Žemės sluoksnių ir palaipsniui užpildo tą pačią struktūrą.
Skaičiavimai leidžia manyti, kad procesas vyksta gana sparčiai – magma į sistemą patenka greičiau, nei manyta anksčiau. Tai reiškia santykinai greitesnį rezervuaro atsikūrimą, žinoma, geologiniu masteliu: vis dar kalbama apie tūkstančius metų, o ne dešimtmečius ar šimtmečius.
Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad dabartinė situacija nereiškia tiesioginės artėjančios erupcijos grėsmės. Po kaldera vykstantys procesai yra lėti, o šiuo etapu nėra požymių, rodančių neišvengiamą katastrofą. Tokios apimties magminės sistemos atsigavimas yra sudėtingas ir ilgas ciklas, kuris gali trukti labai ilgai, kol pasieks būseną, galinčią sukelti dar vieną itin didelį išsiveržimą.
Tačiau pats atradimas mokslui yra itin reikšmingas. Jis parodo, kad net po pačių destruktyviausių Žemės istorijoje erupcijų vulkaninės sistemos gali atsinaujinti ir vėl kaupti energiją. Tai keičia supratimą apie supervulkanų „gyvavimo ciklus“ ir jų galimą grėsmę ateityje.
Kikai kalderos tyrimai yra dalis platesnių pastangų stebėti vulkaninį aktyvumą Japonijoje – viename seismiškai aktyviausių pasaulio regionų. Geresnis tokių procesų supratimas ateityje gali padėti tiksliau prognozuoti išsiveržimus ir mažinti jų padarinius. Faktas, kad toks milžiniškas vulkaninis kompleksas vėl ima pildytis magma, primena, kokie dinamiški yra mūsų planetą valdantys procesai.
Šaltiniai: „Communications Earth & Environment“, „Kobe University“.
