DNR tyrimai, atlikti su vienu garsiausių krikščionybės artefaktų, iš naujo įplieskė diskusijas apie jo kilmę. Turino drobulė – lininis audeklas, kuriuo, kaip teigiama, po nukryžiavimo buvo apgaubtas Jėzaus kūnas – jau dešimtmečius kelia mokslininkų ginčus. Naujausia genetinė analizė pateikė netikėtą užuominą apie šio audinio kelią.
Turino drobulė – vienas svarbiausių krikščionybės artefaktų
Tyrėjai išanalizavo biologinius pėdsakus, aptiktus drobulės pluoštuose, pasitelkdami mėginius, surinktus dar XX a. 8-ajame dešimtmetyje. Rezultatai parodė itin sudėtingą DNR mišinį: jame rasta ne tik žmogaus, bet ir gyvūnų bei augalų genetinės medžiagos.
Didžiausią nuostabą sukėlė tai, kad reikšminga dalis žmogaus DNR siejama su Indijos subkontinentu. Kai kurių analizių duomenimis, tokios kilmės genetiniai pėdsakai gali sudaryti iki maždaug 40 proc.
Šis faktas paskatino hipotezę, jog audinys galėjo būti pagamintas Indijoje arba bent jau kažkuriuo savo istorijos etapu turėjo kontaktą su šiuo regionu. Mokslininkai neatmeta, kad drobulei austas linas galėjo būti kilęs iš Indo slėnio apylinkių arba į Europą patekęs senoviniais prekybos keliais.
Kartu aptikta ir daugybė DNR pėdsakų iš kitų pasaulio vietų, įskaitant Artimuosius Rytus bei Viduržemio jūros regioną. Tyrėjų komanda taip pat identifikavo mikroorganizmus, būdingus aplinkoms, panašioms į Negyvosios jūros apylinkes. Tai galėtų reikšti, kad audeklas iš tiesų yra buvęs tokiuose kraštuose.
Praktikoje tai rodo viena: drobulė per šimtmečius turėjo kontaktą su daugybe žmonių ir skirtingų aplinkų, todėl nustatyti vienintelę, pirminę jos kilmės vietą yra itin sudėtinga.
Užteršti mėginiai ar svarbus kilmės įrodymas?
Ant audinio rasta ir įvairių gyvūnų DNR – nuo naminių iki laukinių rūšių, taip pat gausu augalų pėdsakų. Mokslininkai pabrėžia, kad tokia įvairovė greičiau liudija ilgą eksponavimo bei nuolatinio lietimo istoriją, o ne aiškiai nurodo vieną konkrečią vietą, kurioje drobulė galėjo būti sukurta.
Vis dėlto nauji rezultatai ginčų neužbaigia – kai kurių tyrėjų vertinimu, jie netgi juos paaštrina. Skeptikai pabrėžia, kad skirtingų regionų DNR buvimas gali būti vėlesnės taršos pasekmė: per šimtmečius drobulė buvo saugoma įvairiomis sąlygomis, tiriama, ją lietė piligrimai ir mokslininkai, tad genetiniai pėdsakai galėjo „susikaupti“ laikui bėgant.
Be to, 1988 metais atliktas radiokarboninis datavimas rodė, kad drobulė galėjo būti pagaminta viduramžiais – XIII–XIV amžiuje. Toks rezultatas silpnino jos tiesioginį ryšį su Jėzaus laikais. Nors ir šie duomenys ne kartą buvo kritikuoti bei ginčijami, jie iki šiol išlieka vienu svarbiausių atskaitos taškų šioje diskusijoje.
Taigi naujausi tyrimai nepateikia vienareikšmio atsakymo. Jie greičiau parodo, kokia sudėtinga yra šio artefakto istorija. Šiandien Turino drobulė vis dažniau vertinama ne tik kaip religinė relikvija, bet ir kaip savotiškas biologinis archyvas – šimtmečius kauptas skirtingų kultūrų, žmonių ir aplinkų sąlyčio pėdsakų rinkinys.
Šaltiniai: „Vatican News“, „New York Post“.
