Kiek iš tiesų reikia archeologams, kad atskleistų senųjų civilizacijų paslaptis? Pompėjos gyventojų kasdienybę ir religinius įpročius netikėtai nušvietė, regis, menkas dalykas – pelenų likučiai mažose ritualinėse smilkyklėse. Būtent jie leido atkurti ne tik tai, kas buvo deginama namų altoriuose, bet ir kvapus, lydėjusius apeigas. Be to, radiniai pateikė įrodymų apie prieš du tūkstančius metų egzistavusią plačią prekybos sistemą, primenančią šiandieninę globalizaciją.
Prekybos tinklai ir kasdienybė – nauji faktai apie Pompėją
Proveržį lėmė pelenų, išlikusių nedideliuose ritualiniuose indeliuose, rastuose Pompėjos namų altoriuose, analizė. Vezuvijaus išsiveržimas 79 metais šias medžiagas konservavo beveik nepažeistas – tarsi unikalias laiko kapsules. Dėl to šiuolaikiniai tyrėjai pirmą kartą galėjo tiksliai nustatyti, kas iš tikrųjų buvo deginama per kasdienius religinius ritualus.
Tyrimai parodė, kad Pompėjos gyventojai naudojo ne vien vietines medžiagas – medieną ar žoleles. Pelenuose aptikta ir egzotinių medžiagų pėdsakų: aromatinių sakų, greičiausiai atkeliavusių iš tropinių Afrikos arba Azijos regionų. Tai laikoma pirmuoju tiesioginiu archeologiniu įrodymu, kad importuojami smilkalai buvo naudojami romėnų namų ritualuose.
Šie duomenys keičia įprastą Pompėjos vaizdinį. Miestas, dažnai laikomas tipiška, provincinio pobūdžio romėnų gyvenviete, iš tiesų buvo įtrauktas į plačias prekybos grandines, apėmusias Europą, Afriką ir Aziją. Tokios prekės kaip smilkalai, prieskoniai ar sakai keliavo didžiulius atstumus ir galiausiai pasiekdavo net paprastų miestiečių namus.
Ne provincijos kampelis, o svarbi senovės prekybos grandis
Ne mažiau įdomūs buvo cheminės analizės rezultatai, viename iš indų parodę vyno produktų pėdsakus. Tai leidžia manyti, kad ritualų metu buvo ne tik smilkoma, bet ir naudojamas vynas kaip auka dievams. Tokios praktikos minimos rašytiniuose šaltiniuose ir vaizduojamos ikonografijoje, tačiau iki šiol trūko aiškaus materialaus patvirtinimo.
Šie tyrimai siejami su vadinamąja sensorine archeologija, kurios tikslas – atkurti praeities žmonių patirtis ne tik per daiktus ar veiksmus, bet ir per pojūčius: kvapus, skonius, kasdienio gyvenimo „foną“. Taikydami pažangius metodus, įskaitant biomolekulinę ir mikroskopinę analizę, mokslininkai aptiko plika akimi nematomų medžiagų pėdsakų ir nustatė, ar jos buvo degintos.
Radiniai taip pat primena, kaip glaudžiai senovėje buvo susipynę kasdienis gyvenimas ir religija. Namų altoriuose, vadinamuosiuose larariumuose, žmonės garbino globėjiškas dievybes, aukodami maistą, vyną ir smilkalus. Pelenų analizė ne tik patvirtino šiuos papročius, bet ir leido priartėti prie jų materialios bei pojūtinės pusės.
Ypač reikšminga tai, kad tyrimai sustiprina mintį: globalizacija nėra vien modernių laikų reiškinys. Jau prieš du tūkstančius metų veikė sudėtingi prekybos tinklai, leidę prekėms ir idėjoms judėti tarp žemynų – o jų atgarsiai šiandien aptinkami net pelenų grūdeliais virtusiuose kasdienybės likučiuose.
Šaltinis: Ciuricho universitetas
