Lydeka ilgus metus Lietuvoje buvo gerai pažįstama žuvis. Ją atpažino ne tik žvejai, bet ir žmonės, gyvenantys prie ežerų, tvenkinių ar upių. Ilgą laiką ši žuvis buvo natūrali vietinės virtuvės ir kasdienybės dalis, ypač ten, kur šviežios žuvies buvo galima gauti be didelių pastangų. Tačiau šiandien lydeka dažniau užleidžia vietą kitiems, parduotuvėse ir restoranuose įprastesniems pasirinkimams. O visai be reikalo – tai žuvis, kurią tikrai verta prisiminti.
Lydeka turi pailgą kūną, būdingą plokštą snukį ir žabtus, pilnus aštrių dantų. Tai vienas vikriausių plėšrūnų, gyvenančių Lietuvos vandenyse. Ji gali ilgai tūnoti pasislėpusi, o tinkamu momentu žaibiškai pulti grobį. Dažniausiai medžioja mažesnes žuvis, o jos medžioklės būdas jau seniai kelia susidomėjimą tiek gamtos mylėtojams, tiek žvejams.
Ne veltui lydeka buvo vertinama ir virtuvėje. Jos mėsa laikoma liesa, švelnaus skonio ir turtinga baltymų. Daugeliui tai būdavo natūralus pasirinkimas, ypač kai ant stalo dažniau atsidurdavo vietiniuose vandenyse sugautos žuvys. Nors dabar lydeka pasirenkama rečiau, ji ir toliau išlieka vertingu produktu subalansuotoje mityboje.
Lydeka yra liesa žuvis, turinti daug visaverčių baltymų, todėl puikiai tinka lengvai, gerai subalansuotai mitybai. Joje taip pat yra B grupės vitaminų, kurie padeda palaikyti nervų sistemos veiklą ir prisideda prie normalios energijos apykaitos. Lydekos mėsoje randama ir mineralinių medžiagų, tokių kaip fosforas, kalis bei selenas. Be to, joje paprastai būna mažiau riebalų nei daugelyje kitų žuvų.
Lydeką dažniausiai patiekiu su virtomis bulvėmis, bulvių koše arba perlinėmis kruopomis ir paprastomis šviežiomis salotomis. Jei norisi švelnesnio skonio, krapus pakeičiu petražolėmis, o į žuvies vidų įdedu kelis poro griežinėlius.
