Nuo nuodo iki vieno populiariausių produktų: istorija, kaip pomidorai užkariavo pasaulį
Pomidorai, kaip ir bulvės, kilę iš Pietų Amerikos – dabartinių Peru ir Ekvadoro teritorijų, kur iki šiol aptinkama laukinių jų atmainų. Vis dėlto pirmieji juos sukultūrino actekai Meksike, maždaug prieš 500 metų pr. m. e. Pomidorus jie vadino „xitomatl“ – nahuatlių kalboje tai reiškė „daiktą su bamba“. Jau tuomet iš jų gamintas šiandieninės salsos pirmtakas, vaisius maišant su paprikomis, kukurūzais ir druska.
Į Europą pomidorai greičiausiai pateko per ispanų konkistadorą Hernáną Cortésą, 1521 metais užkariavusį Meksiką. Pirmą mokslinį šio augalo aprašą 1544 metais parengė italų botanikas Pietro Andrea Mattioli. Būtent jis pomidorus pavadino „pomi d’oro“, t. y. „auksiniais obuoliais“, kas leidžia manyti, jog pirmosios į Italiją atgabentos veislės buvo gelsvos.
Iš pradžių Šiaurės ir Rytų Europoje pomidorai buvo laikomi vien dekoratyviniais augalais. Ryškūs jų vaisiai kėlė įtarimą ne be pagrindo: botanika pomidorus priskyrė bulvinių (psiankinių) šeimai, kuriai priklauso ir itin nuodingi augalai, tokie kaip šunvyšnė (belladonna) ar juodasis šunvyšninis (lėlė). Todėl ilgą laiką žmonės baiminosi, kad pomidorų valgymas gali sukelti beprotystę ar net mirtį. Įdomu tai, kad dalis baimės turėjo pagrindą – pomidorų lapuose ir stiebuose iš tiesų yra toksiškos tomatino medžiagos, tačiau prinokęs vaisius yra visiškai saugus.
Lenkijoje pomidorai šimtmečius auginti vazonuose kaip palangių puošmena. Priešingai populiariam mitui, jų į šalį neatvežė karalienė Bona: XVI amžiuje pomidorai Europoje dar buvo naujovė ir ant mūsų protėvių stalo praktiškai nepasirodydavo. Į lenkų virtuvę jie tvirtai įsitvirtino tik XIX amžiuje, o tikrą populiarumą įgijo po Pirmojo pasaulinio karo.
Lūžį Rytų Europoje pomidorų reputacijai priskiriama rusų agronomui ir filosofui Andrejui Bolotovui. XVIII amžiuje jis įrodė ne tik tai, kad pomidorai nėra nuodingi, bet ir pabrėžė jų gydomąsias savybes. Klaidingą nuomonę jis paneigė 1784 metais straipsnyje, publikuotame „Magazynie Ekonomicznym“. Taip pat aprašė auginimo vėsesniame klimate būdą, naudojamą iki šiol (daigų auginimą patalpose), ir atkreipė dėmesį į pomidorų reikšmę kovojant su skorbutu.
Dar dramatiškesnė istorija siejama su pomidorų išpopuliarėjimu Jungtinėse Valstijose. Pasakojama, kad 1830 metais pulkininkas Robertas Gibbonas Johnsonas, norėdamas išsklaidyti tautiečių baimes, pažadėjo suvalgyti visą krepšį pomidorų prie teismo rūmų Saleme. Susirinkusi minia ir net ugniagesių orkestras laukė jo mirties, tačiau Johnsonas liko visiškai sveikas. Nors istorikai šią istoriją laiko spalvinga legenda, faktas tas, kad XIX amžius pomidorams buvo aukso era: 1897 metais Josephas Campbellas į rinką išleido garsiąją konservuotą pomidorų sriubą, kuri vėliau tapo popkultūros ikona.
Botaniškai pomidoras yra vaisius (uoga), kaip ir agurkas ar baklažanas, tačiau virtuvėje jį įprasta laikyti daržove. Ginčas pasiekė net JAV Aukščiausiąjį Teismą, kuris 1893 metais nusprendė, kad prekybos ir mokesčių tikslais pomidoras laikytinas daržove, nes jis dažniausiai patiekiamas prie pagrindinių patiekalų, o ne desertui. Čia svarbiausia buvo pinigai: importuojamoms daržovėms taikytas 10 proc. muitas, o vaisiai nuo jo buvo atleisti. Tuo tarpu 2001 metais Europos Sąjunga pomidorą pripažino vaisiumi, kad būtų galima įteisinti pomidorų konfetiūrų gamybą ir prekybą.
Šiandien pomidoras – Viduržemio jūros virtuvės pamatas ir pasaulinis džiaugsmo simbolis. Tai geriausiai atspindi ispaniška „La Tomatina“ – didžiulė pomidorų kova, nuo 1945 metų kasmet vykstanti paskutinį rugpjūčio trečiadienį Buñol miestelyje. Per ją tūkstančiai žmonių mėtosi tonomis prinokusių vaisių. Renginys prasideda 11:00 valandą, o „mūšis“ trunka 1 valandą, laikantis saugumo taisyklių: ribojamas dalyvių skaičius, rekomenduojama dėvėti apsauginius akinius. Svarbiausia taisyklė – prieš metant pomidorą jį sutraiškyti delne, kad niekas nenukentėtų. Šiam renginiui kasmet specialiai auginami pigesni pomidorai – per vieną valandą jų sunaudojama net iki 150 tonų.
