Keistas kapas Sibire: archeologų atradimas atskleidė tamsų ritualą, susijusį su vaikais

Rusijos archeologai pranešė Jakutijoje aptikę neįprastą laidojimo vietą. Tyrinėdami tai, ką slepia amžino įšalo sukaustyta žemė, jie rado du šunų kapus. Pats faktas nebūtų išskirtinis, tačiau mokslininkus sukrėtė detalė: gyvūnų palaikus dengė apversti mediniai kūdikių lopšiai.

Nors radinys buvo aptiktas anksčiau, tik dabar jis detaliai ištirtas ir pristatytas visuomenei. Laidojimas aptiktas Sibiro gilumoje, nedideliame kape, vos 25–30 centimetrų gylyje. Jame buvo kruopščiai, itin tiksliai sudėti dviejų šunų palaikai.

Gyvūnai gulėjo ant kairiojo šono, galvomis į šiaurę, o jų galūnės buvo sudėtos aiškiai apgalvotu būdu. Vis dėlto labiausiai į akis krito tai, kad kiekvieną šunį dengė apverstas medinis lopšys, skirtas kūdikiui. Šis elementas iš karto išdavė stiprų ritualinį viso laidojimo pobūdį.

Ekspertų teigimu, atradimas yra materialus įrodymas praktikų, kurios iki šiol daugiausia buvo žinomos iš etnografinių šaltinių. Jakutijoje gyvenusių tautų tikėjimuose buvo manoma, kad vaikų ligas ir mirtį gali sukelti piktosios dvasios, vadintos abaahy. Siekiant jas atbaidyti, buvo atliekami ritualai, kurių metu aukojami gyvūnai – dažniausiai šunys.

Šiame kontekste aptiktas laidojimas įgauna ypatingą prasmę. Tikėtina, kad šunys buvo simboliniai vaikų „pakaitalai“, skirti apsaugoti mažuosius bendruomenės narius. Buvo tikima, kad auka nukreips nelaimę nuo vaikų. Lopšiai, po kuriais paguldyti gyvūnai, taip pat nebuvo atsitiktinis pasirinkimas: jie tiesiogiai siejo ritualą su vaikais ir jų pažeidžiamumu, paversdami jį dar labiau dramatišku.

Tyrėjai primena, kad daugelyje Eurazijos kultūrų šunys užėmė ypatingą vietą – tarsi tarp žmonių ir dvasių pasaulio. Jiems neretai priskirdavo sargų, sielų vedlių ar tarpininkų vaidmenį. Sibiro kultūrose ši simbolika buvo ypač stipri, todėl šunų dalyvavimas apsauginiuose ritualuose laikomas suprantamu.

Vis dėlto šis radinys išsiskiria iš kitų panašių atvejų aiškia koncentracija į vaikus, kurią pabrėžia panaudoti lopšiai. Pasak mokslininkų, tai buvo ne bendro pobūdžio aukojimo apeigos, o labai konkretus veiksmas, skirtas apsaugoti vaikus nuo mirties pasaulyje, kuriame didelis kūdikių ir vaikų mirtingumas buvo kasdienybė.

Dar viena svarbi detalė – laidojimo vieta aptikta buvusios gyvenamosios erdvės viduje. Tai leidžia daryti išvadą, kad ritualas buvo glaudžiai susijęs su kasdieniu gyvenimu ir nebuvo atskira, nuo bendruomenės buities nutolusi ceremonija.

Šaltinis: „Yakut Museum“