Tokijas diktuoja naują mados kryptį: moderni „chaotiškos sluoksniuotės“ tendencija
Paryžietiškas šikas trumpam užleidžia vietą bekompromisei avangardai. Kol Europos sostinės vis dar laikosi „quiet luxury“ estetikos, Tokijas 2026/2027 m. rudens–žiemos sezonui pasuko visai kita kryptimi. Japonijos megapolyje atmetamos saugios taisyklės ir renkamasi architektūrinis maksimalizmas. Taip gimė vadinamoji „chaotiška sluoksniuotė“ – ryški gatvės mados tendencija, iš naujo apibrėžianti, ką reiškia rengtis sluoksniais.
Tokijo mados savaitė, skirta 2026/2027 m. rudens–žiemos sezonui, tapo fantazijos ir energijos kupinu formų bei reikšmių mišiniu. Japonai garsėja puikia stiliaus nuojauta ir meile eksperimentams. Tokie prekių ženklai kaip „ALAINPAUL“ ir „Yushokobayashi“ ant podiumo pristatė kruopščiai apgalvotas kolekcijas, kuriose netrūko netikėtų sprendimų: nuo sendinto džinso derinių iki įkvėpimų iš nišinio kino, taip pat – XVIII amžiaus mados ir puošnaus rokoko atgarsių. Ši kūrybinė laisvė greitai persikėlė už renginių salių ribų – į miesto gatves.
Įprastos taisyklės, kai vilnonis megztinis dėvimas ant marškinių, o viršuje – klasikinis lietpaltis, čia nebegalioja. „Chaotiškoje sluoksniuotėje“ atskiros detalės sąmoningai gali „nesutapti“, o silueto proporcijos – būti tyčia suardomos. Principas paprastas, nors reikalauja pojūčio: trumpa dėvima ant ilgo, permatoma – ant sunkaus, o vasariški drabužiai drąsiai sluoksniuojami ant storų žieminių mezginių.
Midi sijonas su punk stiliaus langeliais, užvilktas tiesiai ant plačių cargo kelnių? Apatinio trikotažo tipo šilkinė suknelė, kyšanti iš po „oversize“ liemenės, ant kurios dar užmestas lengvas neperpučiamas bolero? Tokijuje tai – kasdienybė. Asimetrija, kyšantys audinių kraštai, grubūs užbaigimai ir laisvai kabantys dirželiai paverčia siluetą dinamiškesniu ir ryškesniu.
Vis dėlto sudėtingi, daugiasluoksniai deriniai lengvai gali atrodyti kaip karikatūra. Nuo atsitiktinės drabužių krūvos įspūdžio čia gelbsti griežta faktūrų atranka ir, paradoksalu, gana santūri spalvų paletė. Japonų stiliaus formuotojai meistriškai sujungia standų džinsą su lengvu tiuliu, o šaltą nailoną – su matine vilna.
Kad vizualinis svoris išliktų suvaldytas, dažnai remiamasi monochromija. Gili juoda, antracitas, alyvuogių atspalviai ar laužyta balta praskaidrinami vos vienu ryškiu akcentu.
Šių sluoksniuotų konstrukcijų pagrindu neretai tampa tradicinės japoniškos formos, tik stipriai perinterpretuotos. Vienu svarbiausių viršutinių drabužių tapo haori – kadaise tik prie kimono dėvėta lengva užmestinė. Šiandien ji siuvama iš techninių, vandeniui atsparių audinių ir derinama net su talpiais sportiniais džemperiais su gobtuvu.
Kompozicinį akcentą daugiasluoksniam siluetui suteikia ir platus diržas, įkvėptas obi. Jis naudojamas netikėčiausiais būdais – pavyzdžiui, susegant ties liemeniu pūkinę striukę, užmestą ant švarko. Gatvėse taip pat įsitvirtino konstrukcinės klostės bei kultiniai tabi batai su atskirta nykščio dalimi. Visgi pastarieji nutolo nuo klasikinių odinių aulinukų formos – vis dažniau matomi masyvūs sportiniai batai su grublėtu, „traktoriniu“ padu.
„Chaotiška sluoksniuotė“ primena, kad mada pirmiausia yra kūrybiškas žaidimas. Drabužiai gali kurti netikėtas formas, kurios traukia akį gatvėje. Nors perkelti šį japonišką stilių į kasdienę aplinką gali prireikti drąsos, pabandyti – tikrai verta.
