Pavasarinė bijūnų priežiūra: patarimai, kaip užtikrinti didelius ir gausius žiedus
Norint, kad bijūnai sezono metu džiugintų dideliais ir gausiais žiedais, jais verta pasirūpinti dar balandį. Keli paprasti darbai padės augalams sustiprėti, tapti atsparesniems ligoms ir vėliau gausiau žydėti.
Bijūnai sodą papuošia nuo gegužės vidurio iki birželio vidurio, o intensyviausiai sužydi mėnesių sandūroje. Ankstyvos veislės, pavyzdžiui, vaistinis bijūnas, kartais pradeda žydėti net balandžio pabaigoje. Kad žiedai būtų įspūdingi, augalus svarbu tinkamai prižiūrėti jau dabar.
Balandis – tinkamas metas skirti bijūnams daugiau dėmesio. Pirmiausia reikėtų sutvarkyti jų aplinką: pašalinti pernykščius, sudžiūvusius stiebus ir augalų liekanas. Jei to nespėjote padaryti kovą, balandį tai atlikite kuo greičiau. Stiebus kirpkite kuo arčiau žemės, tačiau būkite atsargūs, kad nepažeistumėte jaunų, iš dirvos lendančių rausvų ūglių.
Pavasarį bijūnus neretai puola pilkasis pelėsis, todėl verta imtis prevencijos. Tinka apsauginis purškimas priemonėmis, kurių sudėtyje yra vario. Augalams leidžiant ūglius, būtina išpjauti pažeistas vietas, o vėliau reguliariai pašalinti sergančius pumpurus, žiedus, stiebus ir lapus. Taip sumažinama pakartotinės infekcijos rizika.
Dar vienas svarbus priežiūros etapas – dirvos supurenimas šaknų zonoje. Pakanka lengvai supurenti viršutinį sluoksnį: tai pagerina maisto medžiagų patekimą, todėl augalas gali išauginti daugiau ūglių. Taip pat pravartu patręšti fosforo ir kalio turinčiomis trąšomis – tinka trąšos žydintiems augalams arba perpuvęs mėšlas.
Trąšas berkite aplink kerą, švelniai įmaišykite į dirvą ir palaistykite.
Ne mažiau svarbus ir laistymas. Pumpurų formavimosi ir intensyvaus augimo metu krūmui reikia vandens, tačiau laistyti reikėtų saikingai, geriausia ryte. Laistant venkite šlapinti lapus – vandenį pilkite tiesiai ant dirvos. Per didelė drėgmė gali skatinti šaknų puvimą.
Bijūnai gali atsilyginti dar įspūdingesniu žydėjimu, jei papildomai panaudosite natūralią trąšą – kaulų miltus, gaminamus iš sumaltų gyvūnų kaulų. Juose gausu fosforo, kalcio ir azoto. Fosforas svarbus pumpurams formuotis ir šaknų sistemai stiprinti, azotas skatina ūglių ir lapų augimą, o kalcis tvirtina augalo struktūrą ir didina atsparumą. Toks derinys palankiai veikia vešlų žydėjimą.
Kaulų miltai ypač naudingi, kai dirvoje trūksta maisto medžiagų. Bijūnai mėgsta derlingą, laidžią dirvą, kurios reakcija artima neutraliai (pH 6–7) arba šiek tiek rūgšti (pH 5–6). Kaulų miltuose esantis kalcis gali padėti sureguliuoti dirvos rūgštingumą. Jei kalcio trūksta, augalas gali atrodyti silpnesnis ir būti mažiau atsparus aplinkos sąlygoms.
Bijūnai Kinijoje buvo auginami jau prieš daugiau nei 3 tūkst. metų, o šiandien skaičiuojama daugiau nei 10 tūkst. jų veislių. Natūraliai jie auga šiltesniuose Europos ir Azijos regionuose. Žiedų spalvos gali būti įvairios – rožinės, baltos, geltonos, purpurinės. Dėl skirtingo aukščio bijūnai puikiai tinka kaip pavienis sodo akcentas ar kompozicijų dalis, derinant su kitais augalais. Priklausomai nuo veislės, jie taip pat skleidžia švelnų, „rožinį“ arba saldoką aromatą.
