Nuo slaptų projektų iki pasaulinės taršos krizės: PFAS poveikis gali būti pavojingesnis nei manyta
Šiuolaikinėje mokslo ir technologijų eroje retai pasitaiko medžiagų, kurios būtų tokios universalios ir kartu tokios žalingos kaip PFAS. Nors pavadinimas skamba technologiškai, per- ir polifluoralkilinės medžiagos (PFAS) tapo beveik neatsiejama kasdienybės dalimi. Tiriamosios žurnalistikos atstovė Mariah Blake, knygos „They Poisoned the World“ autorė, teigia, kad tai gali būti vienas didžiausių pramonės skandalų, kurio pasekmes jausime dar šimtmečius. Šios vadinamosios „amžinosios chemikalijos“ aptinkamos visur – nuo Everesto aukštumų iki giliausių vandenynų įdubų, o taip pat ir beveik kiekvieno žmogaus kraujyje.
Organinės chemijos požiūriu PFAS yra išskirtinės dėl itin tvirtų anglies ir fluoro ryšių – vienų stipriausių organinėje chemijoje. Būtent dėl šio stabilumo PFAS yra itin atsparios karščiui, vandeniui, riebalams ir cheminei korozijai. Todėl jos buvo panaudotos tūkstančiuose kasdienių produktų: nuo nepridegančių keptuvių dangų ir vandeniui atsparių drabužių iki dantų siūlų, kosmetikos, gaisrų gesinimo putų ir pažangios medicininės įrangos.
Tačiau ta pati savybė, kuri daro PFAS praktiškomis, kelia ir didžiausią pavojų. Šios medžiagos pasižymi polinkiu jungtis su baltymais, todėl patekusios į organizmą jos prisijungia prie kraujo ir tokių organų kaip kepenys ar plaučiai bei gali išlikti ten daugelį metų. Aplinkoje PFAS irimo laikotarpis gali siekti šimtus ar net tūkstančius metų. Praėjus maždaug aštuoniems dešimtmečiams nuo jų atsiradimo, žmonija susiduria su ekologine krize, kurią itin sunku pakeisti.
Nuo „Manhattan“ projekto iki masinės gamybos
PFAS istorija siejasi su vienu slapčiausių XX amžiaus mokslo projektų – „Manhattan“ projektu. Nors pirmieji šios grupės junginiai atsitiktinai aptikti XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, būtent atominės bombos kūrimo darbai suteikė jiems stiprų impulsą. PFAS buvo reikalingos urano izotopams atskirti nuo korozinio dujų mišinio – tai buvo svarbus elementas kuriant pirmąjį branduolinį ginklą. Jau ketvirtajame dešimtmetyje ir vėliau, ketvirtajame dešimtmetyje pabaigoje ir penktajame dešimtmetyje, su JAV valdžios institucijomis dirbę mokslininkai pastebėjo šių medžiagų toksiškumą.
Mariah Blake pateikia, kad dar 1943 m. ūkininkai, gyvenę šalia gamyklų, skundėsi džiūstančiais pasėliais ir sergančiais galvijais. Buvo pradėti tyrimai, o 1947 m. jų rezultatai patvirtino, jog PFAS kaupiasi kraujyje ir yra itin toksiškos. Vis dėlto dėl karinės svarbos ši informacija buvo nuslėpta, o visuomenės supratimas apie grėsmes vėlavo daugiau nei pusę amžiaus. Po karo iniciatyvą perėmė didelės korporacijos, tokios kaip „3M“ ir „DuPont“, rinkai pasiūliusios plačiai paplitusius produktus, tarp jų – „Teflon“ ir „Scotchgard“.
Dešimtmečiai slėptos tiesos
Dešimtmečius chemijos koncernai kaupė duomenis apie savo produkcijos žalą, tačiau viešai tikino, kad ji saugi. Vidiniai „3M“ ir „DuPont“ tyrimai, atlikti šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose, rodė sąsajas su inkstų ir prostatos vėžiu, vidaus organų pažeidimais bei ryškiu imuninės sistemos nusilpimu. Vieni labiausiai sukrečiančių duomenų buvo susiję su nėščiomis darbuotojomis: nustatyta, kad PFOA (viena PFAS rūšių) poveikis siejamas su sunkiomis įgimtomis vaikų anomalijomis, įskaitant veido deformacijas.
Užuot atsisakiusios kenksmingų medžiagų, bendrovės pasirinko ekonominį skaičiavimą – esą galimos kompensacijos ir teismų išlaidos būtų mažesnės nei pelnas iš tęsiamos gamybos. Nuotekų filtravimas, kuris galėjo smarkiai sumažinti požeminio vandens taršą, buvo laikytas pernelyg brangiu. Plačiau apie problemą imta kalbėti tik devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai Vakarų Virdžinijos ūkininkai padavė į teismą „DuPont“ po to, kai sąvartyne laikomos atliekos, kaip teigta, ėmė lemti galvijų kritimą.
„Hidros efektas“: kova dėl ateities be toksinų
Dabartiniai tyrimai, įskaitant JAV Aplinkos apsaugos agentūros vertinimus, rodo vienareikšmiškai: gerai žinomoms PFAS formoms saugios ekspozicijos ribos iš esmės nėra. Nors senesnės, ilgesnės anglies grandinės PFAS palaipsniui šalinamos, pramonė jas keičia naujais variantais, pavyzdžiui, „GenX“. Mokslininkai įspėja apie vadinamąjį „Hidros efektą“ – kai uždraudus vieną medžiagą, jos vietoje atsiranda kelios naujos, neretai tokios pat toksiškos, o kartais ir dar sunkiau aptinkamos bei pašalinamos iš geriamojo vandens.
Daugelis ekspertų siūlo PFAS reguliuoti ne kaip atskiras medžiagas (jų priskaičiuojama apie 15 tūkst.), bet kaip visą cheminių junginių klasę. Europos Sąjunga šiuo metu svarsto draudimą, kuris apimtų visą PFAS grupę – tai galėtų tapti istoriniu lūžiu. Kaip pabrėžia Mariah Blake, tik ryžtingas šių medžiagų naudojimo ribojimas gali sustabdyti tolesnę ekosistemų degradaciją ir apsaugoti būsimų kartų sveikatą nuo nematomos, ilgalaikės grėsmės.
