Įrodyti visiems ar sau: kaip vienas sprendimas pavertė idėją pasauline sėkme

„Vinted“ istorija dažnai pateikiama kaip sėkmės formulė, tačiau pati Milda Mitkutė ją apibūdina visai kitaip. Pasak jos, pradžioje nebuvo nei milijonų vizijos, nei siekio kuo greičiau susikurti finansinę laisvę. Viskas prasidėjo nuo labai paprasto noro išspręsti matomą problemą ir pasitikrinti savo galimybes.

Vėliau šis asmeninis impulsas virto platesniu jausmu – noru parodyti, kad lietuviai gali kurti didelius, pasaulyje atpažįstamus dalykus. M. Mitkutė prisimena, kad 2008 metais Lietuva dar neturėjo daug stiprių tarptautinių vardų, todėl „Vinted“ augo su vidiniu nepasitikėjimu, bet ir didžiuliu užsispyrimu.

Šiandien jos kalbėjimas apie verslą skamba jau kitaip. Jame daug mažiau susižavėjimo statusu ir daug daugiau dėmesio tam, kas žmogų iš tiesų veža, kas džiugina, kur atsiranda vidinis ryšys. Būtent todėl ji kritiškai žiūri į vienaragių idealizavimą ir vis dažniau kalba apie bendruomenes, kultūrą, švietimą bei tokį miestą, į kurį norėtųsi grįžti.

„Vinted“ gimė ne iš pinigų troškimo

M. Mitkutė sako labai aiškiai – „Vinted“ neatsirado iš noro „uždirbti milijoną“. Jos pasakojime daug daugiau vietos vidiniam alkiui, smalsumui ir norui įrodyti sau, kad gali padaryti kažką didelio. Tik vėliau atsirado ir platesnė motyvacija – parodyti, kad lietuviai gali kurti pasaulinio masto dalykus.

Ji prisimena, kad anuomet jautėsi lyg mažas peliukas didžiulėse džiunglėse. Nebuvo daug lietuviškų vardų, kurie pasaulyje skambėtų garsiai, todėl „Vinted“ komandai teko ne tik auginti verslą, bet ir laužyti vidinį nepasitikėjimą. Būtent tas jausmas, kad reikia prasimušti ten, kur tavęs niekas nelaukia, tapo stipria varomąja jėga.

Vis dėlto šiandien ji gana atvirai sako, kad vienaragio statusas nėra savaiminė siekiamybė. Anot jos, žmogus pirmiausia turi paklausti savęs, ar jo širdis iš tiesų „dainuoja“ dėl pasirinktos veiklos. Jeigu verslas nereikalauja viso dėmesio, jeigu jame nėra tikro vidinio degimo, vien statusas nieko nereiškia.

Ji pripažįsta, kad tokio lygio verslo kūrimas turi didžiulę kainą. „Vinted“ laikais ji beveik neturėjo draugų, nevaikščiojo nei į koncertus, nei į teatrą, nors pati yra baigusi kultūros vadybą. Visa energija buvo nukreipta į darbą, sprendimus, susitikimus ir augimą. Tai nebuvo tik darbas – tai buvo gyvenimo būdas.

Kultūra, keramika ir bendruomenės jausmas

Nors plačiausiai M. Mitkutė siejama su „Vinted“, ji pati sako, kad kultūra jos gyvenime niekada nedingo. Tiesiog dabar ji veikia kita forma – kaip labai svarbus asmeninis laukas, kuris padeda atsigauti, mąstyti, jausti ir išbūti ne tik verslo logikoje.

Vienas tokių laukų tapo keramika. Ji pasakoja, kad lipdymas atsirado kaip atsvara įtemptam darbui, kai reikėjo nuraminti mintis ir persijungti į visai kitą būseną. Keramika jai yra ne tiek menininko tapatybė, kiek meditacinė veikla, leidžianti pabūti su savimi ir trumpam išeiti iš nuolatinio efektyvumo režimo.

Vis dėlto net ir čia ji nelinkusi užsidaryti viena. Ji pati juokiasi, kad nemėgsta būti „solo žaidėja“, todėl keramikos studiją mato ne vien kaip savo erdvę, bet ir kaip vietą, kur renkasi žmonės, vyksta užsiėmimai, atsiranda ryšiai. Būtent šis bendruomeninis matmuo jai ypač svarbus.

Tą patį galima pasakyti ir apie kitas jos iniciatyvas. Ji pasakoja apie Paupio ir Markučių vakarienes, apie bėgimo klubą, apie norą kurti erdves, kuriose žmonės natūraliai susitinka. Jai svarbiausias ne asmeninis vardas, o tai, kas vyksta tarp žmonių, kai jie pradeda kalbėtis, dalintis, augti kartu.

Vilnius, priklausomumo jausmas ir svajonė apie miestą, į kurį norisi grįžti

M. Mitkutė labai atvirai kalba apie savo prisirišimą prie Vilniaus. Ji jį mato kaip brangakmenį, kurį norisi rodyti pasauliui. Keliaudama po kitus miestus ji vis grįžta prie tos pačios minties – Vilnius turi labai daug to, ko kitur tenka ieškoti atskirai: gamtą, kokybišką gyvenimą, gerą maistą, patogumą, jaukumą.

Tačiau, jos akimis, vien infrastruktūros neužtenka. Miestui reikia stipraus priklausomumo jausmo, to jausmo, kad čia esi savas. Ji sako pasigendanti didesnio atvirumo, paprasto žmogiško šiltumo, šypsenos, noro padaryti truputį daugiau dėl kito.

Būtent dėl to jai taip svarbios bendruomenės. Jos akimis, žmogų prie vietos pririša ne vien pinigai ar mokesčiai, o santykiai. Kai jauti, kad priklausai vietai, kai esi įleidęs šaknis, daug sunkiau išvažiuoti vien dėl kelių papildomų proc. sutaupymo kitur.

Ši mintis jai svarbi ir kalbant apie ateitį. Ji atvirai pripažįsta, kad viena iš jos vidinių misijų – kurti tokią Lietuvą, į kurią jos vaikai, išvykę studijuoti ar pagyventi svetur, norėtų sugrįžti. Todėl jai rūpi ne tik dabartinis patogumas, bet ir tai, kokia visuomenė čia augs po dešimtmečio ar dviejų.

Kodėl švietimas jai tapo svarbiausia investicija

Kalbėdama apie mecenatystę ar paramą, M. Mitkutė renkasi kitą žodyną. Ji tai vadina ne rėmimu, o „įtakos investicijomis“. Kitaip tariant, tai investicijos, kurios turi keisti ateitį, formuoti aplinką, daryti ilgalaikį poveikį.

Dėl to jos dėmesys pasisuko į švietimą. Ji sako aiškiai matanti, kad Lietuvoje ši sritis turi daug sisteminių problemų, ypač išvykus už Vilniaus ribų. Jos nuomone, vaikų negalima kaltinti tingumu ar nenoru mokytis, kai pati sistema nesugeba jiems įdomiai ir suprantamai pateikti turinio.

Vienas iš jos pradėtų darbų – matematikos mokymosi įrankis valstybinėms mokykloms. Idėja paprasta, bet labai taikli: sudėtingą teoriją pateikti vaikų kalba, per jiems suprantamus pasaulius, pavyzdžiui, „Minecraft“. Taip mokytojams duodamas jau paruoštas turinys, kurį jie gali naudoti pamokose.

Ji pabrėžia, kad matematika čia svarbi ne vien dėl pačių formulių. Jai daug svarbiau mąstymo struktūra, kuri lieka visam gyvenimui. Todėl investicija į švietimą jai yra labai praktiškas būdas stiprinti Lietuvos ateitį – auginti visuomenę, kurioje jos pačios vaikams norėtųsi gyventi.

Laimė, ribos ir džiugesys

Pokalbio pabaigoje M. Mitkutė daug kalba apie laimę, tačiau ne kaip apie galutinį tikslą ar vieną aiškų apibrėžimą. Jai laimė yra džiugesio būsena – momentas, kai jauti, kad tai, ką darai ar matai, iš tiesų tave gyvina.

Ji sako, kad gyvenime jai labai svarbūs apribojimai. Keistai skamba, bet būtent jie, jos manymu, pažadina kūrybiškumą. Kai negali visko, kai turi mažiau laiko, mažiau pinigų ar kitokias sąlygas, smegenys pradeda ieškoti sprendimų, atsiranda gyvumas, energija, išradingumas.

Ši mintis eina per visą jos pasakojimą – nuo „Vinted“ pradžios iki šeimos gyvenimo, nuo keramikos iki švietimo. Ji tiki, kad žmogui reikia ne tik patogumo, bet ir iššūkio. Be jo neatsiranda tikras augimas, neatsiranda stipresnis ryšys su tuo, ką darai.

Todėl M. Mitkutės istorija šiandien skamba jau ne tiek kaip pasakojimas apie vienaragį. Daug labiau tai pasakojimas apie žmogų, kuris po didelio verslo sėkmės nenutolo nuo esminių klausimų – kas iš tiesų džiugina, kaip kurti aplink save gyvas bendruomenes ir ką reikia padaryti, kad Lietuva būtų vieta, kur norisi ne tik gimti, bet ir pasilikti.