„Niekas iš žmogaus neatima tiek daug jėgų, kiek pavojaus baimė“ − Ernestas Hemingvėjus
Kai siūdami sagą netyčia adata įsiduriate į pirštą, pajuntate skausmą. Kai keldami nuo viryklės karštą puodą nusideginate − irgi skauda. Bet visa tai greitai praeina ir netrukus pamirštate. Negi dėl tokių smulkmenų niekuomet nebesiųsite į drabužį sagų bei nekelsite nuo viryklės puodų?
Kai stengiatės ypač gerai atlikti savo darbą, bet susilaukiate vien tik nedėkingumo, pajuntate skausmą. Jeigu visą gyvenimą siekėte įgyvendinti kažkokią idėją, kuri, vis dėlto, galiausiai žlugo, nors stengėtės kaip įmanydami, būna nepaprastai skaudu. Kai atveriate kitam žmogui širdį, apdovanojate jį meile, o jis apvilia, skausmas, regis, tampa beribis.
Tokius skausmus pamirštame ne taip greitai. Kodėl? Kodėl, nepaisant nesėkmės, vėl siuvame sagą, gaminame valgį, bet, kita vertus, bijome užmegzti kitą artimesnį ryšį? O gi štai atsakymas: su jausmais susijęs skausmas mums atrodo stipresnis ir gilesnis nei kūno sužeidimai.
Baimė veikia slaptai
Paprastai sakant, mūsų protas susideda iš budrios, sąmoningos dalies (taigi, minčių, kurias suvokiame) ir iš nesąmoningos (pasislėpusios) dalies. Apie pasislėpusios dalies veiklą mes dažniausiai beveik nieko nenutuokiame, pajuntame tik rezultatus, išreikštus tam tikrų jausmų forma. Baimė − irgi slapto darbo rezultatas.
Kaip minėta, ši pasąmonės dalis yra labai paprasta. Nuo pat žmonijos atsiradimo Žemėje laikų, joje veikia visa eilė automatinių programų, kurios rūpinasi mūsų išlikimu ir saugumu pasaulyje.
Šios programos įsijungia, kai atsiranda tam tikros aplinkybės. Tuomet smegenys atlieka įprastinį savo darbą: pasigamina signalus perduodančios medžiagos, kurios keliauja į tam tikras ląsteles − ir pajuntame stresą, paniką ir baimę.
Penkios baimės priežastys
Žemiau rasite išvardytas penkias baimės priežastis:
1. Baiminamasi to, kas sukelia skausmą
Jei skausmas nedidelis, bėdą pamirštame greitai. Kuo skausmas ilgesnis ir stipresnis, tuo situacija atrodo pavojingesnė gyvybei
Įvykis „įrašomas“, o sykiu sukuriamas planas: ką daryti, kad ši situacija daugiau nepasikartotų.
Tai yra normali mūsų proto − išgyvenimo eksperto − užduotis: situacijose, kurios kelia grėsmę mūsų kūnui, tokios pastangos visiškai suprantamos. Tik kodėl ši programa „įsijungia“ ir santykiuose bei profesinėje veikloje? Juk įžeisti jausmai arba jų sąmyšis mūsų gyvybei grėsmės nekelia.
2. Tai, kas nematoma, kelia baimę
Skausmas būna fizinis ir emocinis. Fizinį skausmą protas supranta kaip ženklą: mūsų kūnui gresia pavojus. Tai suvokiama pojūčių organais ir randamas sprendimas: siūdami sagą užsimausite antpirštį. Paprastoms ir lengvai atpažįstamoms problemoms lengva rasti sprendimą. Taigi, nėra ko baimintis dėl ateities.
Emocinis skausmas logiškai mąstančiame ir faktais besiremiančiame prote sukelia visišką sumaištį. Protas gali įžvelgti tariamą priežastį (pavyzdžiui: mane paliks), jis jaučia pasekmes (meilės kančias). Tačiau logiškai susieti šių dalykų vieno su kitu negali.
Kodėl atstumtas žmogus jaučia skausmą? Nagi, pamėginkit paaiškinti tai dalykiškai ir logiškai. Manot, pavyks? Ne. Tai problema, kurios priežasties suvokti pojūčiais neįmanoma. Todėl vargšelis protas ir neranda tinkamo sprendimo, kaip susidoroti su emociniu skausmu. Ir tada nusprendžia ateityje bijoti ir vengti panašių situacijų.
3. Tai, kas nesuprantama, kelia baimę
Nesąmoningoji mūsų proto dalis yra tam tikra „avarinė programa“, sukonstruota paprastai, mat privalo kuo greičiau reaguoti. Jos užduotis − apsaugoti mus nuo pavojų, nesileidžiant į ilgus ir išsamius svarstymus.
Jausmai jai − tai pranešimas, į kurį visuomet reaguojama panašiai: jeigu pajuntamas skausmas, sprendimas: atstitraukti; jeigu tai nepadeda, sprendimas: gynyba. Kai viskas pasibaigia, situacija kartu su patirtais jausmais „įrašoma“ it kino filmas, kad ateityje būtų galima laiku atpažinti ir išvengti.
Nesąmoningoji mūsų proto dalis nežino, kad yra 1) skausmingų kūnui pavojingų jausmų; 2) skausmingų, bet fiziškai kūnui nepavojingų jausmų. Jai tai nerūpi. Jos užduotis − pasirūpinti, kad skausmo būtų išvengta.
Ši, mumyse esanti proto dalis, tokia paprasta, kad jos „neperprogramuos“ jokie protingi paaiškinimai ar teoriniai išvedžiojimai. Jai svarbu tik viena: išgyventi. Jeigu kažkas kelia skausmą, to „kažko“ reikia vengti − štai tokia paprasta logika.
4. Baimę kelia tai, kas labai reikšminga
Viena mūsų proto dalis skirta atskirti reikšmingiems dalykams nuo nereikšmingų. Jeigu situacija įvertinama kaip ypač reikšminga, nesąmoningoji proto dalis tučtuojau įjungia „avarinę“ (pavojui pasirengt!) programą.
Ji suvokia, kad dabar kūnas nepaprastai rizikuoja, ir išbando visą arsenalą priemonių, kurios turi padėti išvengti klaidų ir apsisaugoti. Ji imasi didžiausių atsargumo priemonių ir todėl drįsta žengti tik mažais nerizikingais žingsneliais, kad patirtų kuo mažesnių (įtariamų) „sužeidimų“.
Todėl nesėkmingai susiklosčius asmeniniams santykiams, daugybė žmonių ateityje tokius santykius suvoks taip, kaip minėtus nemalonius nuotykius ir nebesistengs užmegzti naujų.
5. Tai, kas negali būti kontroliuojama, sukelia baimę
Saugumas − svarbiausia, o saugu tai, kas kontroliuojama! Štai toks nesąmoningosios proto dalies šūkis. Kuo labiau žmogus įsipainiojęs į pirmykštės emocijos − baimės − šydą, tuo didesnės kontrolės savo gyvenime sieks.
Planuodamas ir kontroliuodamas, protas profesinėje srityje gali pasiekti išties puikių rezultatų. O štai tarpusavio santykiai − ypač rizikingi, nes jie (pavyzdžiui, meilės ryšiai) pagrįsti jausmais. Dažnai nutinka, kad visiškai nelogiški ir neprognuozuojami kito žmogaus jausmai kontroliavimo manijos apsėstą protą veikia kaip raudonas audeklas bulių.
Saugumo užtikrinti čia neįmanoma: visuomet gresia pavojus, kad susižeisi ir skaudės. Niekada nežinai, kas iš tiesų vyksta kito žmogaus viduje, ir niekuomet negali būti tikras, ar netrukus nebūsi paliktas. Tai kelia baimę.
Egidijus Varnavičius
