Turi pakankamai pinigų, bet vis tiek jautiesi neužtikrintas? Šis jausmas turi paaiškinimą
Net ir turint pakankamai pinigų, trūkumo jausmas niekur savaime nedingsta. Taip nutinka todėl, kad finansinis saugumas priklauso ne vien nuo sumos sąskaitoje, bet ir nuo to, kaip žmogus vertina savo ateitį, kiek spaudimo jaučia kasdienybėje ir su kuo save lygina.
Kitaip tariant, pinigai sprendžia ne viską. Jie gali sumažinti dalį realių problemų, tačiau ne visada panaikina nesaugumo jausmą. Kartais jo šaknys slypi ne pačiame pinigų kiekyje, o tame, kaip greitai prie geresnio gyvenimo prisitaikome ir kaip lengvai aukštesnį lygį imame laikyti nauja norma.
Kodėl „pakanka“ dažnai neatrodo kaip pakanka?
Viena svarbiausių priežasčių yra vadinamasis prisitaikymas. Kai žmogaus pajamos padidėja, iš pradžių jis jaučia palengvėjimą. Tačiau po kurio laiko tai, kas neseniai atrodė kaip finansinis komfortas, tampa įprastu fonu. Dėl to lūkesčiai pakyla kartu su pajamomis.
Šį skirtumą gerai parodo ir finansinės gerovės tyrimai. JAV „Consumer Financial Protection Bureau“ finansinę gerovę apibrėžia ne vien kaip gebėjimą apmokėti sąskaitas, bet ir kaip jausmą, kad žmogus kontroliuoja savo finansus, gali atlaikyti sukrėtimus ir turi laisvę rinktis gyvenime. Tai svarbi detalė, nes žmogus gali uždirbti pakankamai, bet vis tiek nesijausti saugus, jei nuolat bijo netikėtų išlaidų ar ateities pablogėjimo.
Prie šio jausmo prisideda ir tai, kad „pakankamai pinigų“ nėra tik matematinė riba. Vienam žmogui ji reiškia ramų mėnesio biudžetą, kitam galimybę kaupti, trečiam nuosavą būstą, o ketvirtam visišką nepriklausomybę nuo darbo. Kuo aukštesnė vidinė saugumo kartelė, tuo lengviau net ir gana stabilų gyvenimą jausti kaip nepakankamą.
Trūkumo jausmą stiprina ne tik skaičiai, bet ir aplinka
Pastaraisiais metais šį jausmą sustiprino ir pragyvenimo brangimas. OECD pabrėžia, kad net ten, kur namų ūkių pajamos iš esmės išliko atsparios, pragyvenimo išlaidų krizė labai aiškiai pasimatė per būsto kaštus ir žmonių pačių jaučiamą finansinį nesaugumą. Tai reiškia, kad net neblogai uždirbantis žmogus gali jausti trūkumą vien todėl, kad būstas, paskolos, nuoma ar kasdienės išlaidos suryja vis didesnę pajamų dalį.
Eurostatas taip pat rodo, kad 2010–2024 metais infliacija Europos Sąjungoje siekė 39 proc. Tuo pat metu būsto kainos ir nuoma daugelyje šalių toliau augo. Kai kasdienis gyvenimas brangsta greičiau, nei žmogus viduje spėja prisitaikyti prie savo pajamų lygio, atsiranda paradoksas: formaliai pinigų pakanka, bet subjektyviai jų vis tiek maža.
Šį pojūtį stiprina ir tai, kad žmonės labai retai vertina savo pajamas vakuume. Jie jas nuolat lygina su kitų gyvenimo būdu, kainomis rinkoje ir savo pačių ankstesniais lūkesčiais. Jei aplink visi kalba apie investicijas, keliones, nuosavą būstą, brangstančias paslaugas ir „protingą“ finansinį planavimą, net pakankamos pajamos gali pradėti atrodyti kaip vos pakankamos.
Kartais trūksta ne pinigų, o saugumo jausmo
Čia slypi bene svarbiausia visos temos dalis. Žmogui dažnai reikia ne tik pajamų, bet ir tikrumo, kad rytoj jis nepraras to, ką turi šiandien. Jei darbas atrodo nestabilus, jei ekonomika kelia nerimą, jei būsto įmoka didelė, o rezervas neatrodo pakankamas, trūkumo jausmas išlieka net ir tada, kai iš šalies gyvenimas atrodo tvarkingas.
ECB vartotojų lūkesčių tyrimai rodo, kad žmonių suvokiama infliacija dažnai išlieka aukšta net tada, kai oficialūs rodikliai jau lėtėja. Kitaip tariant, žmogus gali gyventi ekonomikoje, kur kainų augimas jau aprimęs, bet jo vidinis pojūtis vis tiek sako, kad viskas brangsta ir saugumo mažėja. Toks atotrūkis tarp statistikos ir kasdienio pojūčio yra labai svarbus aiškinant, kodėl trūkumas jaučiamas net tada, kai objektyviai situacija nėra bloga.
Todėl klausimas čia dažnai nėra vien apie pinigus. Jis yra apie kontrolę, nuspėjamumą ir psichologinę erdvę. Jei žmogus jaučiasi nuolat spaudžiamas išlaidų, atsakomybės ir ateities neaiškumo, net pakankamos pajamos gali nesukurti vidinės ramybės.
Galiausiai verta pripažinti ir tai, kad daliai žmonių trūkumo jausmas tampa beveik nuolatine būsena ne dėl skurdo, o dėl įpročio gyventi įtampoje. Jei ilgą laiką teko taupyti, nerimauti ar kovoti dėl stabilumo, net pagerėjus finansinei padėčiai kūnas ir mąstymas ne visada iš karto patiki, kad dabar jau saugu.
Todėl net turint pakankamai pinigų vis tiek gali atrodyti, kad jų trūksta. Ne todėl, kad žmogus būtinai išlepęs ar nemoka vertinti to, ką turi. Dažniau todėl, kad finansinė gerovė yra ne vien pajamų dydis. Ji yra ir gebėjimas jaustis saugiai, turėti kontrolę, nebijoti rytojaus ir nevertinti savo gyvenimo vien per nuolatinio stygiaus prizmę.
