Per 50 metų pasikeitė šimtai kilometrų: Marse mokslininkai stebi judančią paviršiaus zoną

Marso paviršius dažnai laikomas beveik nejudriu žmogaus gyvenimo masteliu, tačiau Utopia Planitia regione fiksuojamas pokytis verčia tuo suabejoti. Tamsi, didelį plotą dengianti zona nuo 1976 metais užfiksuotų „Viking“ misijų vaizdų pamažu keičia ribą tarp šviesių dulkių ir tamsesnio grunto.

Naujesni Europos kosmoso agentūros zondo „Mars Express“ stebėjimai rodo, kad pietinis šios srities pakraštys per dešimtmečius pasislinko mažiausiai 320 kilometrų į pietus. Vidutiniškai tai sudarytų apie 6,5 kilometro per metus, o toks tempas Marso mastu atrodo netikėtai „šiuolaikiškas“.

Kas iš tiesų juda?

Svarbiausia detalė ta, kad tai nėra šešėlis tiesiogine prasme. Kalbama apie tamsesnį paviršiaus medžiagos plotą, siejamą su vulkaninės kilmės nuogulomis ir mafinių mineralų, tokių kaip olivinas ir piroksenas, gausa.

Mokslininkai kol kas negali tvirtai pasakyti, kuris procesas lemia šį „slinkimą“. Viena versija teigia, kad vėjai perneša tamsią smulkią medžiagą ir ji palaipsniui dengia šviesesnes dulkes, taip vizualiai „stumdama“ ribą.

Kita versija – priešinga: tamsus sluoksnis ten galėjo būti ir anksčiau, tik buvo užpustytas šviesiomis dulkėmis. Tokiu atveju vėjas ne tiek atneša naują tamsią medžiagą, kiek nušluoja šviesų dulkių sluoksnį ir atidengia seniau buvusį tamsų pagrindą.

Kodėl įtariamas vėjas?

Nors Marso atmosfera labai reta, ji vis tiek pajėgi formuoti reljefą. Dulkės planetoje keliauja su sezoniniais vėjais, susidaro dulkių sūkuriai, o kartais kyla ir regioninės ar planetą apimančios dulkių audros, galinčios pakeisti paviršiaus kontrastus per palyginti trumpą laiką.

Utopia Planitia yra milžiniška šiaurinio Marso žemuma, kurios skersmuo siekia apie 3 300 kilometrų. Šis regionas tyrėjams įdomus ir dėl galimų senovinių vandens pėdsakų bei požeminio ledo, todėl bet kokie ilgalaikiai paviršiaus pokyčiai čia gali padėti geriau suprasti, kaip Marsas šiandien „dirba“ be aktyvios tektonikos.

Kuo svarbus 50 metų palyginimas?

Šio reiškinio išskirtinumas – ilga stebėjimų seka. Pirmuosius kadrus pateikė „Viking“ misijos 1976 metais, vėliau regioną reguliariai fotografavo „Mars Express“, o naujesni palyginimai leidžia matyti pokyčius ne geologinių epochų, o kelių dešimtmečių masteliu.

Kol kas nėra duomenų, kurie aiškiai patvirtintų, ar tamsi medžiaga realiai keliauja paviršiumi, ar tiesiog kinta dulkių danga, atidengianti senesnius sluoksnius. Tačiau pats faktas, kad Marse per pusšimtį metų galima išmatuoti šimtų kilometrų masto ribos pokytį, rodo, jog net „rami“ planeta gali būti dinamiška.