„Mother Mary“ meta iššūkį tradiciniam kinui: filmas jau vadinamas vienu keisčiausių metų darbų

Du filmai, viena tema

2026 metais kino žiūrovai sulaukė reto sutapimo: tuo pačiu laikotarpiu pasirodė du filmai, kuriuose pagrindinį vaidmenį atlieka Anne Hathaway, o abiejų istorijos vienaip ar kitaip sukasi apie madą. Vienas jų yra ilgai laukta tąsa Velnio nešioja Prada 2, kitas – gerokai tamsesnis ir mažiau išreklamuotas „Mother Mary“.

Nors tęsinys Velnio nešioja Prada 2 turi aiškų pramoginio kino užtaisą, naujasis kūrinys „Mother Mary“ traukia dėl rizikos ir ambicijos. Tai filmas, kuris remiasi ne nostalgija, o drąsia forma ir psichologine įtampa.

Apie ką pasakoja „Mother Mary“?

„Mother Mary“ režisavo David Lowery, anksčiau kūręs skirtingų žanrų filmus – nuo intymios dramos iki mitologinės fantazijos. Šįkart jis pasakoja istoriją apie popžvaigždę „Mother Mary“, kuri likus trims dienoms iki svarbaus sugrįžimo po mįslingos nelaimės scenoje netikėtai pasirodo buvusios draugės ir dizainerės Sam Anselm namuose.

Sam, kurią vaidina Michaela Coel, su „Mother Mary“ nebendravo apie 10 metų, o jų kūrybinis išsiskyrimas paliko daug nuoskaudų. Popžvaigždė prašo sukurti suknelę didžiajam pasirodymui, kuri turėtų tapti ne tik sceniniu drabužiu, bet ir jos naujos tapatybės simboliu.

„Šios metaforos vargina“, – sako Mother Mary.

Kai mada tampa psichodrama

Filmas pamažu virsta kamerine psichologine drama, kurioje kūryba, kaltė ir praeities traumos įgauna beveik antgamtišką atspalvį. Kūrybinis procesas čia vaizduojamas kaip emocijų vertimas į audinį, o madą režisierius naudoja ne kaip dekoraciją, bet kaip pasakojimo variklį.

Lowery scenarijus sąmoningai žodžių pertekliumi balansuoja ant savęs rimtumo ribos: vienus tai atstums, kitiems taps raktu į filmo temą. Religinių nuorodų ir simbolių gausa, personažų santykių įtampa bei vizualinis audinio motyvas kuria atmosferą, kuri labiau primena gotikinę istoriją nei tradicinę muzikos industrijos dramą.

Hathaway ir Coel tandemas

Anne Hathaway čia kuria popžvaigždės portretą, kuriame žavesys maišosi su pažeidžiamumu, o didybės siekis – su emociniu sustingimu. Jos „Mother Mary“ primena šiuolaikines popkultūros ikonas, tačiau filmas sąmoningai vengia švarios biografijos logikos ir renkasi vidinę, fragmentišką kelionę.

Michaela Coel vaidinama Sam yra šalta, tiksli ir kerštinga, bet kartu ir itin žmogiška – ypač tada, kai kūrybinė disciplina susiduria su neatleistomis istorijomis. Šių dviejų aktorių dialogai, nors ir sąmoningai pakylėti, suteikia filmui ašį: tai dviejų žmonių bandymas per kūrybą susitarti su praeitimi.

„Mother Mary“ vizualinį įspūdį stiprina kostiumų dizainas ir muzikinė dalis, prie kurios prisidėjo Charli XCX ir Jack Antonoff, o dainos filme pateikiamos taip, kad tampa ne intarpais, o istorijos dalimi. Tokie sprendimai atitinka dabartinę kino tendenciją ieškoti ribos tarp koncertinio reginio, psichodramos ir autorinio kino.

Kodėl šis filmas išsiskiria?

Pastaraisiais metais kino industrijoje ryškėja priklausomybė nuo tęstinių franšizių, perdirbinių ir iš anksto atpažįstamų prekės ženklų. Tokiose aplinkybėse „Mother Mary“ išsiskiria kaip originalus, sąmoningai keistas projektas, kuriame svarbiausia ne patogus siužetas, o nuotaika ir idėjos.

Jei renkatės vieną „mados filmą“ iš šio laikotarpio, Mother Mary gali tapti netikėčiausiu pasirinkimu: jis mažiau lengvas, bet palieka daugiau klausimų ir vaizdinių. Tai filmas, kuris ne tiek patinka visiems, kiek įstringa tiems, kuriems svarbi rizika ir autorinis braižas.