Pasirodo visai ne piktžolė: ši žolelė – tikras atradimas tiek skoniu, tiek naudingomis savybėmis

Baltažiedė notrelė dažnam daržininkui vis dar atrodo tik įkyri piktžolė, greitai plintanti lysvėse ir net tarp šaligatvio plytelių. Tačiau ši neįmantri laukinė žolelė vis dažniau vertinama kaip valgomas, maistingas augalas, tinkantis pavasario ir vasaros virtuvei.

Augalas lengvai atpažįstamas pagal šviesiai žalius, minkštus lapus ir baltus, lūpinius žiedus, primenančius dilgėles, tik be geliantiesiems plaukeliams būdingų savybių. Žydi ilgai – dažniausiai nuo pavasario iki rudens, todėl jo nesunku rasti įvairiose vietose, ypač derlingesnėje ir šiek tiek drėgnesnėje dirvoje.

Kulinariniu požiūriu vertingiausi yra jauni ūgliai ir lapai. Tuomet žaluma būna švelni, sultinga, o augalui peraugus skonis tampa stipresnis, todėl dažniau tinka termiškai apdorotiems patiekalams.

Baltažiedės notrelės skonis dažniausiai apibūdinamas kaip švelnus, šiek tiek primenantis špinatus ar kitas lapines daržoves, todėl ją patogu naudoti vietoj salotų lapų. Ji tinka sumuštiniams, salotoms, žaliems kokteiliams, taip pat gali būti dedama į sriubas ar troškinius pačioje gaminimo pabaigoje.

Pastaraisiais metais Europoje ryškėja grįžimas prie vietinių, sezoninių ir laukinių augalų – vis daugiau žmonių renkasi tai, kas auga šalia. Vis dėlto renkant laukinius augalus svarbiausia saugumas: rinkti reikėtų tik gerai atpažįstamus augalus, vengti vietų prie intensyvaus eismo ar teritorijų, kur galėjo būti naudojamos cheminės priemonės.

Jei norisi paprasto būdo išbandyti, jauni lapai gali tapti salotų pagrindu. Ryškesniam skoniui tiks padažas su alyvuogių aliejumi, česnaku ir kietuoju sūriu. Norint įvairesnės tekstūros, galima įmaišyti riešutų ar sėklų, o žalumą naudoti kaip sezoninį priedą prie keptų daržovių ar duonos.