Irane rastos 5 tūkst. metų senumo lentelės kelia vieną didžiausių istorijos klausimų apie rašto atsiradimą

XIX amžiaus pabaigoje dabartinio Irano teritorijoje, senovės miesto Sūzų (Susa) griuvėsiuose, archeologai aptiko molines lenteles, kurioms gali būti apie 5 200 metų. Ilgą laiką jos buvo laikomos keistenybe, tačiau dabar vis dažniau vertinamos kaip galimas trūkstamas rašto atsiradimo istorijos elementas.

Šios lentelės siejamos su vadinamuoju protoelamų raštu, atsiradusiu dar iki gerai istorikams žinomos Elamo civilizacijos suklestėjimo. Tyrėjai pabrėžia, kad ženklai gerokai skiriasi nuo ankstyvųjų Mesopotamijos dantiraščio ar Egipto rašto tradicijų.

Kas daro šias lenteles išskirtines?

Vienas ryškiausių skirtumų yra ženklų pobūdis: vietoje aiškių piešinių ar jų supaprastintų atitikmenų čia vyrauja abstraktesnės formos. Taip pat tekstas dažnai dėstomas eilutėmis iš dešinės į kairę, kas, mokslininkų teigimu, vizualiai primena vėlesnes, labiau nusistovėjusias rašto sistemas.

Daugelį dešimtmečių vyravo nuomonė, kad seniausieji raštai buvo skirti apskaitai: prekių kiekiams, mokesčiams, gyvulių bandoms fiksuoti. Tačiau dalis naujesnių analizių leidžia įtarti, kad protoelamų lentelėse pasitaiko pernelyg ilgų ir sudėtingų ženklų sekų, kurios gali reikšti ne vien skaičius ar objektus, bet ir kalbos garsus ar skiemenis.

Jeigu ši hipotezė pasitvirtintų, tai reikštų, kad būtent Irano regione galėjo būti anksti žengtas žingsnis nuo paprastos apskaitos link pilnaverčio kalbos užrašymo. Tokia išvada pakeistų įprastą pasakojimą apie tai, kaip ir kur raštas tapo priemone perteikti ne tik skaičius, bet ir mintį.

Skaitmeninimas atvėrė naujas galimybes

Didžiausia problema išlieka ta pati: daugumos ženklų reikšmės iki šiol neįminta, nors skaitinė sistema tyrėjams jau geriau suprantama. Situacija pradėjo keistis, kai XXI amžiaus pradžioje imtasi skaitmeninti apie 1 700 žinomų lentelių ir sudaryti jų vaizdų bei ženklų katalogus.

Skaitmeniniai rinkiniai leido taikyti kompiuterinę analizę ir ieškoti pasikartojimų, dėsningumų bei ryšių tarp ženklų grupių. Tyrėjai nurodo, kad kai kurie simboliai sudaro prasmines grupes, pavyzdžiui, siejamas su žemdirbyste, net jei konkrečiose lentelėse jie ne visada rašomi greta.

Be to, fiksuojami atvejai, kai ženklai jungiami, įrašomi vienas į kitą ar komponuojami sudėtingesnėmis struktūromis. Tokie bruožai kai kuriems mokslininkams leidžia svarstyti apie ankstyvos, dar primityvios gramatikos užuomazgas, nors vieningos išvados kol kas nėra.

Didžioji mįslė: kodėl raštas dingo?

Ne mažiau intriguojantis klausimas susijęs su šios rašto tradicijos likimu. Istoriniuose sluoksniuose matomas laikotarpis, kai maždaug kelis šimtmečius rašto pėdsakų beveik neaptinkama, todėl kyla diskusija, ar tradicija natūraliai transformavosi, ar buvo nutraukta.

Viena teorija teigia, kad protoelamų raštas ilgainiui galėjo virsti vėlesniu lineariuoju elamų raštu, kuris, manoma, buvo naudojamas prieš maždaug 4 100 metų. Pastaraisiais metais dalis lineariojo elamų rašto įrašų buvo interpretuojama remiantis palyginamaisiais užrašais ant metalinių dirbinių, o tai suteikė naujų atramos taškų platesnei rekonstrukcijai.

Kita hipotezė yra radikalesnė: raštas galėjo būti sąmoningai apleistas. Kai kurie tyrėjai svarsto, kad ankstyviausios rašto formos galėjo veikti kaip valdžios kontrolės įrankis, skirtas ekonomikai ir gyventojams administruoti, todėl daliai bendruomenių jis galėjo būti ne priemonė pažangai, o spaudimo simbolis.

Kol kas protoelamų lentelės išlieka viena įdomiausių senovės rašto paslapčių, kurioje susitinka archeologija, kalbotyra ir skaitmeninės analizės metodai. Kuo daugiau medžiagos skaitmeninama ir lyginama, tuo labiau aiškėja, kad rašto istorija gali būti sudėtingesnė, nei ilgą laiką buvo manoma.