Šis vyno sandėlis (taip užrašyta ant įėjimo durų) įsikūręs po Baltuoju tiltu. Puikioje vietoje – pusiaukelėje tarp Vilniaus dangoraižių ir senosios miesto dalies. Pagalvojau – puiki vieta pradėti savaitgalį.
Galima užsukti lengvam užkandžiui, vyno taurei, o po to traukti toliau. Žinoma, galima likti ir visam vakarui. Niekas gi neišvarys, ypač kai užrašas ant durų skelbia, jog tai vyno sandėlis, o su sandėlininku juk dažniausiai galima rasti kalbą.
Ir iš tiesų, užėjus į vidų žvilgsnis užkliūva už daugybės sustatytų dėžių ir įvairiausių vyno butelių. Būtų sunku išsirinkti pirmą kartą užėjusiam. Čia galima rasti ir ispaniškų, itališkų, vokiškų, ir australietiškų bei amerikietiškų, Čilės ar Argentinos vynų. Ilgiau čia sėdit teko pastebėti, kad tie, kas rinkosi vynus iš dėžių, jau iš anksto žinojo, ko nori, matėsi, kad ieškoma kažko jau ragauto ir išbandyto. Tikriausiai jie jau nuolatiniai svečiai. Ir su šeimininkais pabendrauja, ir su baro darbuotojais.
Originaliausias detalė
„Vinchenso“ vyninė, pasakyčiau, kad jaukesnė vakare, nei dienos metu. Dieną išlenda tai, ko vakare dažniausiai niekas nemato – šiokia tokia netvarka, aplūžusios kėdės, nubraižyti stalai, ar tiesiog išmėtyti laikraščiai.
Atrodo lyg vyninė net kelioliką metų gyvuotų. Tačiau nėra viskas taip blogai, kai užsuki vakare ir šviesos būna pritemusios, tada jau nei matosi, nei rūpi smulkmenos, kurios dieną akis badė. Vakare vidus būna nušvitęs kitomis spalvomis, ypač žavi mažų lempučių šviesos, sklindančios iš tarp visoje palubėje kabančių medinių plokštelių.
„Vinchenso“ esančio lubos turbūt vienas originaliausių interjero sprendimų visame Vilniuje, kurios parodo, kaip paprastai ir efektingai galima paslėpti lubas ir sukurti jaukią aplinką. Ši lubas dengianti pagrindinė interjero detalė puikiai matoma iš lauko pusės uždegus šviesas viduje, nes didžiąją vyninės sienų dalį sudaro langai su vaizdais į dangoraižius ir į senamiesčio bažnyčių bokštus.
Apsilankius „Vinchenso“, susidaro bohemiškos aplinkos įspūdis, nors šiuo metu labai populiaru kurti tokius restoranus, kavines ir vynines, kuriuose mėgsta lankytis ne tik menui prijaučiantys, bet ir kosmopolitiški, nemažai pasaulio matę žmonės. Čia tikrai ne ta vieta, kurioje gali puikuotis savo prabangiais aprėdais, palydovais, ar kažkokiomis kitomis gėrybėmis. Žavumas paprastume. Aplinkos.
Įprastai tradiciškas Cezaris
Maistas. Ne didelis pasirinkimas. Visgi vyninė. Daugiau įvairių užkandžių, sūrių, dešrų, kumpių ar vietoje marinuotų alyvuogių. Nors meniu ir nedidelis, tačiau pasikapsčius atradau ir salotas. Užsisakius Cezario salotas gavau tradiciškai įprastas ir tokias kaip visoje Lietuvoje. Maniau, kad bus tikros su romėniškomis salotomis, deja, teko nusivilti – su įprastomis „Icebergo“ salotomis ir Pekino kopūstu. Gražu buvo žiūrėti tik į tai, kad jos patiektos kvadratinėje lėkštėje su vištienos iešmeliu, tačiau tik tiek.
Nepažintas sūrių pasaulis
Gaila, kad į maisto kokybę yra žiūrima pro pirštus. Net ir į tokį paprastą dalyką, kaip sūrį. Užsisakius Ementalio sūrį jis buvo patiektas ne šviežiai pjaustytas. Visi turbūt žinote, kaip atrodo sūris, kai kurį laiką lieka supjaustytas – ima džiūti, kietėti ir keisti spalvą, ypač toks kaip Ementalis, kuris turi būti minštas ir gražios gelsvos spalvos.
Keista, linksma ir graudu, kad personalas sunkiai skiria keletą vyninėje esamų sūrių rūšių. Teko nugirsti pokalbį: „…Ementalis čia tas, kur su baltu pelėsiu?…“ „…ne, čia Brie sūris, Ementalis, tas kur su skylėm…“
Beprotiškai gardus vynas
Tačiau viską pataisė prie salotų išsirinktas ispaniškas baltų Viura vynuogių vynas. Pataikiau. Vynas išties buvo gardus, nes puikiai atgaivino ir tiko prie Cezario salotų ir sūrio. Jis nežymiai priminė Reislingo vynus. Skaidrios aukso spalvos, kupinas gėlių ir vaisių aromatų puikiai atspindėjo Ispanijos Rioja regiono vietas, kuriose daužniausiai auginamos Viura vynuogės.
Reziume: puikaus vyno taurė, o dar geriau dvi, lietingą lietuvišką dieną praskaidrino ir nuspalvino visai kitomis spalvomis, nei ji buvo iki tol.
