Sodininkai bioanglį vadina juoduoju auksu: poveikis dirvai gali išlikti dešimtmečius

Bioanglis, dar vadinama biokuru arba biochar, – porėta anglinga medžiaga, gaunama pirolizės būdu kaitinant biomasę riboto deguonies sąlygomis. Žaliava dažniausiai būna medienos skiedros, riešutų lukštai, šiaudai ar kitos žemės ūkio ir miškininkystės atliekos.

Pirolizės temperatūra paprastai siekia maždaug 300–700 laipsnių, o sodo reikmėms dažnai pasirenkami švelnesni režimai. Dėl to medžiagoje susiformuoja mikroporų tinklas, suteikiantis itin didelį vidinį paviršiaus plotą ir gebėjimą kaupti vandenį bei ištirpusias maisto medžiagas.

Kuo skiriasi nuo anglies?

Nors bioanglis iš pirmo žvilgsnio panaši į medžio anglį, jų paskirtis ir gamybos kontrolė skiriasi. Grilinimui skirta anglis ar briketai neretai turi rišiklių ir uždegimą lengvinančių priedų, todėl nėra tinkamas pasirinkimas dirvai.

Aktyvintoji anglis, naudojama filtrams ir medicinoje, papildomai aktyvuojama garais ar cheminėmis medžiagomis, kad sugertis būtų maksimaliai stipri. Dirvoje toks produktas gali pernelyg intensyviai surišti ne tik teršalus, bet ir augalams reikalingas maisto medžiagas.

Bioanglis laikoma tarpine alternatyva: jos poros pakankamos vandeniui ir jonams kaupti, o kartu sudaro palankias nišas dirvožemio mikroorganizmams. Svarbiausia, kad ji turi būti pagaminta iš švarių žaliavų, be cheminių priedų, su aiškiai nurodyta kilme.

Kaip bioanglis veikia dirvą?

Dirvoje bioanglis dažnai apibūdinama kaip kempinė: ji padeda sulaikyti drėgmę šaknų zonoje ir mažina staigius išdžiūvimo svyravimus. Tai ypač aktualu lengvuose, smėlinguose dirvožemiuose, kur vanduo ir maisto medžiagos greitai išsiplauna.

Porėta struktūra taip pat gali didinti katijonų mainų gebą, todėl augalams svarbūs elementai, tokie kaip kalis, kalcis ar magnis, ilgiau išlieka prieinami. Praktikoje tai gali reikšti tolygesnį tręšimo efektą ir mažesnį maisto medžiagų nuostolį po smarkesnių liūčių.

Kitas aspektas – biologinė dirvos pusė: bioanglies porose lengviau įsitvirtina bakterijos ir grybai, o tai prisideda prie stabilesnės mikrobiotos. Vis dėlto rezultatai priklauso nuo pradinės dirvos būklės, pH ir organinės medžiagos kiekio, todėl universalaus efekto visoms situacijoms nėra.

Kaip naudoti, kad nepakenktumėte?

Šviežios, sausos bioanglies nerekomenduojama berti tiesiai į lysves, nes jos poros iš pradžių gali „susiurbti“ dalį augalams prieinamų maisto medžiagų. Todėl dažnai patariama bioanglį prieš tai „įkrauti“ – sudrėkinti ir prisotinti maistinėmis medžiagomis bei mikroorganizmais.

Vienas praktiškų būdų – sumaišyti bioanglį su subrendusiu kompostu ir palaikyti kelias savaites, kad poros prisipildytų. Greitesnis variantas – pamirkyti organinių trąšų tirpale, o tuomet bioanglį įterpti į dirvą aktyvioje šaknų zonoje.

Dozavimas turėtų būti saikingas: konteineriniams augalams dažnai rekomenduojama neviršyti maždaug 10 proc. tūrio, o darže pradėti nuo mažesnių kiekių ir stebėti reakciją. Įterpiant svarbu sudrėkinti medžiagą, kad nekiltų dulkės, ir rinktis tik aiškios kilmės produktą, pagamintą ne iš dažytos ar impregnuotos medienos.

Ilgalaikėje perspektyvoje bioanglis vertinama ir dėl stabilumo: ji dirvoje suyra labai lėtai, todėl poveikis struktūrai ir drėgmės režimui gali išlikti ilgai. Tačiau geriausi rezultatai dažniausiai pasiekiami ją derinant su kompostu, mulčiu ir tvariu dirvos gerinimu, o ne laikant vieninteliu sprendimu.