VR eksperimentas pribloškė tyrėjus: į žaidime suteiktus sparnus smegenys sureagavo netikėtai

Virtualios realybės patirtys gali ne tik sukurti įtikinamą pojūtį, bet ir pakeisti tai, kaip smegenys apdoroja kūno vaizdą. Naujas tyrimas parodė, kad žmonėms VR aplinkoje suteikus sparnus, smegenų reakcijos pradėjo panašėti į tas, kurios paprastai būdingos tikroms galūnėms.

Tyrimą atliko Pekino normaliojo universiteto ir Pekino universiteto mokslininkai, o rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Cell Reports“. Eksperimente dalyvavo 25 savanoriai, kurie vieną savaitę keturis kartus po 30 minučių treniravosi naudotis virtualiais sparnais.

Kaip atrodė eksperimentas

VR aplinkoje sparnai visiškai pakeitė dalyvių rankas: žmogus nematė savo rankų, o jų vietoje matė didelius plunksnuotus sparnus. Dalyviai atliko mokomąsias užduotis, pavyzdžiui, turėjo skristi ir praskristi pro žiedus, taip treniruodami naują judėjimo kontrolę.

Svarbi detalė ta, kad sparnai buvo sukurti taip, jog jų judesiai atitiktų aerodinamikos logiką. Tai reiškia, kad dalyviai ne tik stebėjo animaciją, bet ir mokėsi valdyti naują, į kūną panašiai integruotą judesio priemonę.

Kas pasikeitė smegenyse

Mokslininkai prieš ir po treniruočių atliko funkcinio magnetinio rezonanso tyrimus ir stebėjo, kaip keičiasi smegenų reakcijos. Daugiausia dėmesio skirta pakaušio ir smilkinio sričių žievės zonai, kuri siejama su regimu kūno dalių atpažinimu.

Po savaitės ši sritis į sparnų vaizdus reagavo stipriau nei anksčiau. Be to, smegenų aktyvumo raštai, susiję su sparnais, tapo panašesni į tuos, kurie įprastai susiformuoja žiūrint į žmogaus rankas, ypač dešiniajame pusrutulyje.

Taip pat nustatyta, kad ši sritis glaudžiau veikė kartu su tinklais, siejamais su judesių planavimu ir koordinacija. Tai leidžia manyti, kad smegenys sparnus apdorojo ne vien kaip regimą objektą, o kaip potencialiai valdomą kūno tęsinį.

Ką tai gali reikšti ateičiai

Patys autoriai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog sparnai jau tapo nuolatine kūno schema smegenyse. Vis dėlto faktas, kad reakcijos priartėjo prie būdingų kūno dalims, rodo ryškią neuroplastiškumo galimybę prisitaikyti prie naujų, biologiškai neįprastų efektorių.

Tokie rezultatai svarbūs ne tik VR technologijų plėtrai, bet ir reabilitacijai bei protezų valdymo mokymui, kai žmogui reikia išmokti naudotis nauja galūne ar prietaisu. Tyrimas papildo ankstesnes įžvalgas, kad įrankiai ir protezai dažnai išlieka tarsi išoriniai objektai, o itin įtraukios VR patirtys gali labiau priartinti juos prie kūno suvokimo.

Mokslininkai neatmeta, kad ateityje žmonės vis daugiau laiko praleis VR aplinkose, todėl klausimas, kaip tai ilgainiui veikia smegenų sistemas, taps dar aktualesnis. Šis darbas rodo, kad net per palyginti trumpą laiką galima išmatuoti apčiuopiamus pokyčius, susijusius su tuo, kaip žmogus mato ir valdo savo kūną.

„Mes nesakome, kad sparnai jau tapo kanoninės kūno reprezentacijos dalimi, tačiau fiksuojame, kad nervinės reakcijos tapo reikšmingai panašesnės į būdingas kūno dalims“, – teigė tyrimo autoriai.