Prancūzijos kino pasaulis sukilo: tūkstančiai kūrėjų pasirašė peticiją prieš medijų magnatą

Prancūzijos kino bendruomenę prieš Kanų kino festivalį supurtė viešas konfliktas dėl įtakingo verslininko Vincento Bolloré vaidmens šalies žiniasklaidos ir kino rinkoje. Daugiau kaip 600 kino profesionalų pasirašė peticiją, kurioje kritikuojamas, jų teigimu, augantis jo įtakos mastas.

Vėliau peticija išsiplėtė iki beveik 3 500 parašų, o tarp pasirašiusiųjų atsidūrė ir tarptautiniu mastu žinomi kūrėjai bei aktoriai. Diskusija greitai persikėlė iš kultūros lauko į teisės ir žodžio laisvės klausimus.

Kas paskatino peticiją?

Peticiją inicijavo kolektyvas „Zapper Bolloré“, perspėjantis dėl, jų vertinimu, vis ryškesnės kraštutinių dešiniųjų idėjų sklaidos dalyje Prancūzijos medijų ekosistemos. Dokumente atskirai akcentuojamas V. Bolloré, siejamas su dideliais interesais audiovizualiniame sektoriuje.

Vienas peticijos dėmesio centrų yra „Canal+“, laikoma viena svarbiausių Prancūzijos kino finansuotojų ir transliuotojų. Kūrėjai teigia nerimaujantys, kad rinkos koncentracija gali ilgainiui mažinti nuomonių ir kūrybinių pasirinkimų įvairovę.

Diskusijų fone minima ir „Canal+“ grupės plėtra: 2025 metais ji pranešė įsigijusi 34 proc. tinklo UGC akcijų paketą ir signalizavusi apie galimą kontrolės perėmimą ateityje. Tai sustiprino nuogąstavimus, kad vienos grupės sprendimai gali paveikti didesnę kino infrastruktūros dalį.

„Canal+“ vadovo reakcija ir boikoto grėsmė

Į peticiją sureagavo „Canal+“ generalinis direktorius Maxime Saada, Kanų festivalio metu pareiškęs, kad grupė neturėtų tęsti bendradarbiavimo su peticiją pasirašiusiais asmenimis. Šie žodžiai daliai kino industrijos atstovų nuskambėjo kaip netiesioginė boikoto arba juodojo sąrašo grėsmė.

„Aš nebenoriu dirbti su žmonėmis, kurie pasirašė tą peticiją“, – sakė Maxime Saada.

„Canal+“ viešai nedetalizavo, ar tokia pozicija virstų praktiniais sprendimais dėl konkrečių sutarčių, projektų atrankos ar finansavimo. Vis dėlto vien pats pareiškimas paskatino klausimą, ar kultūros lauke kritika gali turėti profesinių pasekmių.

Kur baigiasi nuomonė ir prasideda diskriminacija?

Teisės ekspertai pabrėžia, kad vieši pasisakymai patys savaime nebūtinai pažeidžia įstatymus, nes žodžio laisvė taikoma visoms pusėms. Tačiau teisinė rizika išauga tuo atveju, jei grasinimai būtų įgyvendinti taip, kad realiai paveiktų žmonių galimybes dirbti vien dėl jų politinių pažiūrų ar viešai išreikštos pozicijos.

Pasak Paryžiuje dirbančio žiniasklaidos ir intelektinės nuosavybės teisės advokato Yann Personnic, tokie veiksmai galėtų susidurti su nediskriminavimo principais. Tai aktualu ne tik darbuotojams pagal darbo sutartis, bet ir nepriklausomiems prodiuseriams ar kūrėjams, su kuriais sudaromos projektinės sutartys.

„Negalima atsisakyti dirbti su žmogumi vien dėl jo politinių pažiūrų; tai galėtų būti laikoma diskriminacija“, – sakė Yann Personnic.

Praktikoje, anot jo, didžiausia problema būtų įrodymai. Net jei sprendimo motyvas būtų pasirašyta peticija, bendrovė gali nurodyti kitus argumentus, pavyzdžiui, meninius prioritetus, biudžeto logiką ar rizikų vertinimą, kuriuos teisme paneigti sudėtinga.

Dėl to dalis teisininkų kalba apie vadinamąjį „paslėptų motyvų“ klausimą: ar sprendimas formaliai pagrindžiamas neutraliomis priežastimis, nors iš tiesų yra susijęs su pažiūromis. Tokiose bylose dažnai lemia ne bendros nuostatos, o konkrečių aplinkybių ir dokumentų visuma.

Kokie įsipareigojimai tenka „Canal+“?

Ši istorija vyksta platesniame Prancūzijos reguliavimo kontekste, kuriame audiovizualinio sektoriaus dalyviai turi pareigų, susijusių su kultūros rėmimu ir įvairove. Prancūzijos teisėje įtvirtinti principai dėl komunikacijos laisvės ir pliuralizmo, o transliuotojams nustatomos prievolės investuoti į prancūzų kalba kuriamą turinį bei bendradarbiauti su nepriklausoma produkcija.

Tai reiškia, kad net ir turėdama platų komercinį pasirinkimą, grupė veikia reguliuojamoje aplinkoje, kur siekiama apsaugoti rinkos įvairovę. Dėl to dalis kino bendruomenės teigia laukianti ne tik viešų pareiškimų, bet ir aiškių, skaidrių kriterijų, kaip bus priimami sprendimai dėl projektų.

Įtampai mažinti įsitraukė ir audiovizualinio sektoriaus priežiūrą vykdanti institucija Arcom, raginusi puses grįžti prie dialogo. Tuo pat metu Prancūzijos kino režisierių draugija SRF pasiūlė tarpininkavimo kelią, siekiant atkurti pasitikėjimą tarp peticijos pasirašiusių kūrėjų ir „Canal+“ komandų.

Kol kas neaišku, ar konfliktas baigsis oficialiomis mediacijos procedūromis, ar peraugs į teisinius ginčus. Tačiau situacija jau tapo ryškiu signalu, kad kultūros sektoriuje susikerta ne tik kūrybinės ambicijos, bet ir galios, rinkos koncentracijos bei žodžio laisvės ribų klausimai.