Viduramžių tualete rastas neįtikėtinas lobis: beveik nepažeista 800 metų senumo knygelė

Vokietijoje, Paderborne, archeologai viduramžių laikų latrinoje aptiko išskirtinai retą radinį – mažą asmeninį užrašų sąsiuvinį, kuris, nepaisant prabėgusių šimtmečių, išliko stebėtinai geros būklės. Pirminiai tyrimai rodo, kad artefaktas gali būti maždaug 700–800 metų senumo, o įrašai jame vis dar matomi.

Mokslininkus labiausiai stebina tai, kad radinys išliko vientisas: paprastai organinės medžiagos, tokios kaip medis ar oda, per ilgą laiką suyra. Šiuo atveju suveikė specifinės sąlygos – drėgna, mažai deguonies turinti aplinka, kuri sulėtino irimą ir padėjo išsaugoti net smulkias detales.

Kaip tualetas tapo laiko kapsule?

Archeologijoje senos latrinos dažnai laikomos netikėtais lobynais, nes jose susidaro aplinka, kurioje bakterijų veikla ir deguonies trūkumas gali stabdyti irimo procesus. Dėl to tokiose vietose kartais išlieka oda, tekstilė, mediena ir net rašytiniai šaltiniai, kurie kitur būtų sunykę.

Paderborne rastas daiktas buvo aptiktas kasinėjant 13–14 amžiaus laikotarpio statinį. Tarp kitų radinių išsiskyrė nedidelis, pailgas objektas, maždaug 10 x 7,5 centimetro dydžio, kurio išorė pasirodė esanti puošta įspaustos odos viršeliu.

Kas tai per knygelė ir kaip joje rašyta?

Tyrėjai nustatė, kad tai vadinamoji vaško lentelių knygelė: medinės plokštelės buvo padengtos vašku, ant kurio rašyta smailiu rašikliu. Tokia priemonė viduramžiais buvo patogi kasdieniams užrašams, nes tekstą buvo galima nutrinti ir paviršių panaudoti dar kartą.

Knygelėje yra 10 puslapių, iš kurių aštuoni yra rašomi iš abiejų pusių, o du kraštiniai – tik iš vienos. Konservatoriai teigia, kad vidiniai puslapiai buvo taip glaudžiai suspausti, jog į juos beveik nepateko nešvarumų, todėl vaškas nebuvo pažeistas, o raštas išliko įžiūrimas.

„Skamba keistai, bet mums, archeologams, latrinos beveik visada yra tikras lobynas“, – sakė archeologė Barbara Rüschoff-Parzinger.

Ką gali atskleisti įrašai?

Kol kas tiksliai neaišku, kam priklausė knygelė, tačiau pirminės prielaidos sieja ją su Paderborno pirkliu, galėjusiu fiksuoti sandorius ar trumpas pastabas. Tyrėjai pastebi, kad pirkliai viduramžiais dažniau mokėjo skaityti ir rašyti nei dauguma gyventojų, todėl toks daiktas šioje socialinėje grupėje būtų logiškas.

Raštas, kaip teigiama, panašu, priklauso vienam žmogui, o kai kur tekstas užrašytas ant ankstesnių, iki galo neištrintų įspaudų. Be to, odinis viršelis su puošniu ornamentu ir lotynų kalbos vartojimas leidžia manyti, kad savininkas galėjo būti pasiturintis.

Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad įrašų iššifravimas bus lėtas ir kruopštus darbas: rankraštis tankus, o kai kurios vietos gali būti sunkiai suprantamos dėl rašybos ypatumų. Tolesni tyrimai turėtų padėti tiksliau datuoti radinį, nustatyti jo gamybos medžiagas ir galbūt priartėti prie atsakymo, kas ir kodėl šią knygelę pametė vietoje, kuri galiausiai ją ir išsaugojo.