Mokslininkai priblokšti tuo, ką atskleidė tirpstantis amžinasis įšalas Arkties salyne
Svalbardo salyne, šiaurės vakarų pakrantėje prie Smeerenburgfjorden fjordo, archeologai fiksuoja neįprastą ir jautrų reiškinį: iš tirpstančio amžinojo įšalo ima ryškėti šimtmečius senų žmonių palaikai. Ši vietovė norvegiškai vadinama Likneset, neretai įvardijama ir Prieplaukos ar Kyšulio su palaikais vardu.
Istoriniai šaltiniai rodo, kad XVII ir XVIII amžiuje ši Arkties dalis buvo vienas svarbiausių europinio banginių medžioklės centrų. Vasaromis čia atplaukdavo laivai iš Nyderlandų, Anglijos ir Danijos, o dalis jūreivių namo taip ir negrįždavo.
Mirę vyrai būdavo laidojami vietoje, sekliose kapavietėse, dažnai pažymėtose akmenų sampilais ar mediniais kryžiais. Skaičiuojama, kad teritorijoje galėjo būti mažiausiai 225 kapai, tačiau dalį jų jau sunaikino pakrantės erozija ir grunto slinkimas.
Kodėl palaikai taip gerai išsilaikė
Ilgus šimtmečius amžinasis įšalas veikė kaip natūrali šaldymo kamera, todėl kai kuriose kapavietėse išliko ne tik kaulai, bet ir audiniai bei aprangos detalės. Mokslininkai mini vilnonių švarkų, kojinių, lininių marškinių ir net šilkinių skarelių fragmentus.
Toks išlikimas archeologams yra itin vertingas, nes leidžia tiksliau rekonstruoti kasdienybę, mitybą, darbo sąlygas ir net socialinius skirtumus banginių medžioklės pramonėje. Kartu tai primena, kad Arkties archeologinis paveldas yra trapus ir sparčiai nykstantis.
„Amžinasis įšalas šimtmečius saugojo palaikus, tačiau dabar jis praranda stabilumą ir atveria tai, kas turėjo likti po žeme“, – sako tyrimuose dalyvaujantys mokslininkai.
Kaulai atskleidė atšiaurią realybę
Osteologinė analizė piešia labai sunkų tuometinių darbininkų paveikslą. Dauguma ištirtų skeletų priklausė jauniems vyrams, tačiau jų kauluose aptinkami pokyčiai primena vyresnio amžiaus žmonių nusidėvėjimą.
Tyrėjai fiksuoja ryškius sąnarių degeneracijos požymius, senas traumas ir pervargimo žymes, būdingas ilgalaikiam itin sunkiam fiziniam darbui. Taip pat aptinkami požymiai, siejami su skorbutu, kurį sukelia vitamino C trūkumas.
Banginių medžioklė tuo metu buvo viena pavojingiausių profesijų: milžiniškų gyvūnų tempimas, skerdimas šaltyje, riebalų lydymas drėgmėje ir vėjyje reiškė nuolatinę traumų, hipotermijos ir infekcijų riziką. Dalis organizmų, sprendžiant iš kaulų būklės, būdavo „sudėvimi“ dar nesulaukus trisdešimties.
Klimato kaita naikina archeologiją
Didžiausias nerimas kyla dėl tempo, kuriuo keičiasi Svalbardo klimatas. Arktis šyla sparčiau nei vidutiniškai pasaulyje, todėl dažnėja atlydžiai, stiprėja pakrančių ardymas, o gruntas tampa nestabilus.
Tirpstant amžinajam įšalui, įdumba karstai, slenka dirvožemio sluoksniai ir palaikai atsiduria paviršiuje. Tai reiškia ne tik mokslinę, bet ir etinę dilemą: kaip skubiai dokumentuoti, apsaugoti ir pagarbiai tvarkyti žmonių palaikus, kai pati aplinka juos iškelia į paviršių.
Archeologai pabrėžia, kad tokios vietos gali būti prarastos dar iki išsamių tyrimų, todėl vis dažniau kalbama apie gelbėjimo archeologijos būtinybę Arkties regione. Kuo ilgiau delsiama, tuo daugiau istorijos sluoksnių nuplauna jūra ir ištirpina šiltesnės žiemos.
Sekite mūsų naujienas patogiau
- Pridėkite mus kaip mėgstamiausią šaltinį „Google Discover“, kad nepraleistumėte svarbiausių naujienų.
- Taip pat galite mus nustatyti kaip pageidaujamą šaltinį „Google“ paieškoje.
