Kiek iš tiesų reikia vaikščioti, kad tirptų riebalai: skaičiai nustebins net sportuojančius

Vaikščiojimas yra viena paprasčiausių ir saugiausių fizinio aktyvumo formų, kuri gali padėti mažinti kūno riebalų kiekį. Tačiau dažnas pervertina vieną dalyką: ne pats ėjimas stebuklingai degina riebalus, o ilgainiui susidarantis kalorijų deficitas, kurį judėjimas padeda pasiekti.

Kiek kalorijų sudeginama per pasivaikščiojimą, labiausiai priklauso nuo kūno masės, tempo ir reljefo. Greitesnis ėjimas, įkalnės ar nelygus paviršius didina energijos sąnaudas, o lėtas pasivaikščiojimas lygiu takeliu dažniausiai duoda kuklesnį efektą.

Vidutiniškai 70 kilogramų sveriančiam žmogui viena valanda vidutinio tempo ėjimo lygesnėje vietovėje gali sudeginti apie 300 kilokalorijų. Toks pasivaikščiojimas dažnai sudaro maždaug 6 200–7 200 žingsnių, nors tikslus skaičius priklauso nuo ūgio ir žingsnio ilgio.

Kiek laiko reikia, kad kristų svoris?

Kūno riebalų mažėjimas paprastai aiškinamas paprasta energijos balanso logika: reikia sunaudoti daugiau kalorijų, nei jų gaunama su maistu. Dažnai minimas orientyras, kad 1 kilogramas riebalų atsargų atitinka apie 7 700 kilokalorijų, todėl pokyčiai nėra momentiniai.

Jei tokį deficitą bandytume pasiekti per 14 dienų, vidutiniškai reikėtų apie 550 kilokalorijų deficito per dieną. Vien tik pasivaikščiojimais tai daugeliui reikštų beveik 2 valandas vidutinio tempo ėjimo kasdien, todėl praktiškiausia judėjimą derinti su mitybos korekcijomis.

Svarbu ir tai, kad net labai ilgi pasivaikščiojimai nekompensuos nuolatinio persivalgymo. Jei bendras paros kalorijų kiekis vis tiek viršys organizmo poreikį, svoris gali ne mažėti, o augti, net jei žingsnių skaičius įspūdingas.

Ar galima numesti pilvo riebalus?

Dažnas tikisi, kad vaikščiojimas padės atsikratyti riebalų būtent nuo pilvo, tačiau vietinis riebalų deginimas neveikia taip, kaip norėtųsi. Organizmas riebalus mažina sistemiškai, o kur jie kaupiasi ir iš kur nyksta greičiausiai, dažnai lemia genetika, hormonai ir gyvenimo būdas.

Norint tvirtesnės figūros, vien vaikščiojimo dažnai neužtenka. Jėgos pratimai padeda išsaugoti ir auginti raumenų masę, gerina laikyseną, o ilgainiui gali palankiai veikti ir medžiagų apykaitą, todėl ėjimas ir pasipriešinimo treniruotės papildo vienas kitą.

Nauda neapsiriboja kalorijomis

Reguliarūs pasivaikščiojimai siejami ne tik su svorio kontrole, bet ir su geresne širdies bei kraujagyslių sistemos būkle. Nuoseklus vidutinio intensyvumo judėjimas gali prisidėti prie geresnio fizinio pajėgumo ir sumažinti kai kurių lėtinių ligų riziką.

Ne mažiau svarbi ir psichologinė nauda: vaikščiojimas gali padėti mažinti stresą, gerinti nuotaiką ir miego kokybę, ypač jei vaikštoma gamtoje. Be to, tai lengvai pritaikoma kasdienybėje veikla, kurią galima derinti su bendravimu ar sąmoningu poilsiu.

Praktinis patarimas paprastas: jei tikslas yra riebalų mažėjimas, verta rinktis reguliarumą, šiek tiek spartesnį tempą ir stebėti bendrą mitybą. Tada pasivaikščiojimai tampa ne trumpalaikiu iššūkiu, o ilgalaikiu įpročiu, duodančiu apčiuopiamą rezultatą.