Po Šiaurės jūra prasidėjo nematomas milžiniško vėjo parko etapas: inžinieriai ieško silpnų vietų

Šiaurės jūroje, į rytus nuo Škotijos krantų, inžinieriai jau atlieka gręžimo ir dugno tyrimų darbus būsimam jūriniam vėjo parkui, nors virš vandens kol kas nematyti nė vienos turbinos. Toks projekto startas iš pirmo žvilgsnio atrodo neįprastas, tačiau energetikoje būtent geologija dažnai nulemia, ar statybos apskritai įmanomos.

Planuojama, kad ateityje ši jūrinė elektrinių zona galėtų pagaminti tiek elektros, kiek pakaktų maždaug 2 milijonams namų ūkių. Vis dėlto iki realios gamybos dar likę metai, o pirmiausia reikia atsakyti į esminį klausimą: ar jūros dugnas atlaikys milžiniškas konstrukcijas ir dešimtmečius trunkančias apkrovas.

Kas tikrinama jūros dugne?

Jūrinių vėjo elektrinių pamatai negali būti parenkami vien pagal tai, kur „yra vietos“. Inžinieriai turi tiksliai žinoti, iš kokių sluoksnių sudarytas dugnas, kaip elgiasi smėlis, molis, uolienos ir suslėgtos nuosėdos, ir ar tam tikrose vietose nėra silpnų, lengvai pasislenkančių horizontų.

Todėl tyrimų laivai pirmiausia kartografuoja povandeninę geologiją, o vėliau gręžimo komandos iškelia ilgas cilindrines nuosėdų šerdis. Šie mėginiai padeda įvertinti, ar pagrindas bus stabilus ne tik „ramiu oru“, bet ir per audras, esant stiprioms srovėms ir nuolatiniam bangų sukeltam nuovargiui.

Kodėl klaidoms vietos nėra?

Šiuolaikinės jūrinės turbinos yra itin didelės ir sunkios, o jų apkrovos tiesiogiai perduodamos į gruntą. Net nedidelė skaičiavimo paklaida gali reikšti lėtą pamatų slinkimą, konstrukcijų deformacijas ar brangiai kainuojančius sustiprinimo darbus jau pastačius elektrines.

Giliavandenėse teritorijose, tokiose kaip Šiaurės jūra, rizikos ir kaštai paprastai dar didesni, nes logistikos langai trumpi, o technika turi dirbti sudėtingomis sąlygomis. Būtent dėl to tyrimai atliekami gerokai iš anksto, kad vėliau nereikėtų keisti sprendinių ar perprojektuoti visos infrastruktūros.

Kaip parenkami pamatų sprendimai?

Surinkti duomenys lemia, kokio tipo pamatai bus reikalingi konkrečiose vietose: nuo į gruntą įkalamų polių iki sudėtingesnių konstrukcijų, kurios geriau pasiskirsto apkrovas. Taip pat planuojami kabelių maršrutai, kuriais būsimos jėgainės bus jungiamos prie sausumos tinklų, nes kabelių tiesimas turi atitikti dugno savybes ir saugos reikalavimus.

Kol kas projektas visuomenės akimis išlieka „nematomas“: nėra bokštų, sparnų ir veikiančios infrastruktūros. Tačiau po vandeniu vykstantys geologiniai tyrimai dažnai yra ta riba, kuri atskiria ambicingą idėją nuo realiai pastatomo jūrinio vėjo parko.