Turkijos tvenkinyje atsivėrė istorijos sluoksniai: po islamo architektūra slypi dar senesni pėdsakai

Rytų Turkijoje dėl nusekusio hidroelektrinės tvenkinio vandens išryškėjo iki tol po vandeniu slėptas archeologinis kompleksas. Iš dumblino dugno iškilo dešimtys statinių liekanų, tarp jų gyvenamieji pastatai, religiniai objektai ir laidojimo vietos.

Iš pradžių darbuotojai pastebėjo pavienius stogų fragmentus ir sienų atkarpas, kurios atrodė kaip palyginti neseniai apleisti griuvėsiai. Tačiau vandeniui traukiantis paaiškėjo mastas ir tai, kad dalis radinių gali būti gerokai senesni, nei manyta iš pradžių.

Archeologų vertinimu, matomų struktūrų skaičius siekia mažiausiai 78, o tarp jų fiksuojami ir kelių bei takų kontūrai. Nustatyta, kad vietovė istoriškai buvo svarbi prekybos ir migracijos kryptims, todėl tikėtina, jog ji buvo gyvenama įvairiais laikotarpiais.

Į akis krenta ir tai, kad greta gyvenamųjų pastatų aptikta kelios mečetės bei kapavietės. Tyrėjai pabrėžia, kad kai kurios konstrukcijos gali būti susijusios su vėlesniais šimtmečiais, kai slėnyje jau buvo įsitvirtinusi islamo architektūra, tačiau po šiomis „viršutinėmis“ struktūromis aptinkami dar senesni sluoksniai.

„Vanduo ilgus metus veikė kaip apsauginis sluoksnis, o atsidengusios liekanos dabar itin greitai pažeidžiamos saulės, vėjo ir temperatūros svyravimų“, – teigia tyrimuose dalyvaujantys archeologai.

Dėl šios priežasties darbai vykdomi skubiai, dokumentuojant kiek įmanoma daugiau: fiksuojamos sienų linijos, laiptai, durų angos, patalpų išplanavimas. Specialistai pabrėžia, kad staigi liūtis ar vandens lygio pakilimas gali per trumpą laiką vėl užsemti dalį teritorijos ir uždaryti tyrimų langą.

Panašūs atvejai Turkijoje fiksuoti ir anksčiau: tvenkinių lygio svyravimai yra atidengę romėniškų kelių atkarpas, mozaikas bei viduramžių gyvenvietes. Vis dėlto kiekvienas toks epizodas laikomas reta proga, nes laikinas atsidengimas leidžia ne tik pamatyti objektus, bet ir tiksliau suprasti, kaip skirtingos civilizacijos per šimtmečius keitė tą pačią teritoriją.

Tyrėjai tikisi, kad kapavietės ir laidojimo struktūros ateityje padės tiksliau datuoti atskiras gyvenvietės raidos fazes. Kuo ilgiau vieta išlieka atvira, tuo daugiau informacijos galima surinkti, tačiau kiekviena diena didina ir irimo riziką.

Kol kas šis kompleksas lieka tarsi dviejų pasaulių sandūroje: modernios užtvankos suformuoto tvenkinio pakraštyje ir kadaise čia klestėjusios gyvenvietės, kurią vanduo ilgą laiką slėpė nuo žmonių akių. Archeologams tai trumpas, bet labai vertingas momentas, kai nusekęs vanduo leidžia pažvelgti į kelių tūkstantmečių istoriją.