Dirbtinis intelektas pakeitė žaidimo taisykles: melagingos žinutės plinta greičiau nei tiesa

Dezinformacija internete dažnai atrodo kaip problema, kuri paliečia kažkur kitur, tačiau ji kasdien pasiekia ir socialinių tinklų vartotojus Lietuvoje. Emocingos, provokuojančios žinutės algoritmams yra patraukliausios, todėl jos plinta greičiau ir plačiau nei niuansuota, faktais paremta informacija. Prie to prisideda ir tai, kad dalis vartotojų turinį platina neįvertinę šaltinio patikimumo.

Situaciją dar labiau komplikuoja dirbtinis intelektas, leidžiantis per minutes sukurti įtikinamas nuotraukas, vaizdo įrašus ar net balso klastus. Dėl to senasis principas nepatikėsiu, kol nepamatysiu, praranda prasmę, nes matomas turinys nebe visada reiškia tikrovę. Ekspertai vis dažniau pabrėžia, kad svarbiausia tampa ne vien turinio forma, o jo kilmė, kontekstas ir patikimi patvirtinimai.

Tyrimai rodo, kad melagingos žinutės socialiniuose tinkluose gali sklisti kelis kartus greičiau nei tikros, o platinime dažnai dalyvauja ne automatizuotos paskyros, o realūs žmonės. Tai siejama su tuo, kad neteisinga informacija dažnai sukelia stipresnę emocinę reakciją ir skatina dalintis. Todėl platformoms neužtenka vien reaguoti į pranešimus, vis svarbesnės tampa prevencinės priemonės.

Kaip veikia „Meta“ sprendimai

„Meta“ valdomose platformose, tokiose kaip „Facebook“ ir „Instagram“, taikomas kelių lygių požiūris: turinio taisyklės, automatinis aptikimas ir faktų tikrinimo partnerystės. Kai kuriose šalyse bendrovė bendradarbiauja su nepriklausomais faktų tikrintojais, o klaidinantis turinys gali būti rodomas žemiau naujienų sraute. Kartotinai klaidinančias žinutes platinantys puslapiai rizikuoja prarasti pasiekiamumą ir reklamos galimybes.

Vartotojams taip pat gali būti rodomi perspėjimai bandant pasidalyti turiniu, kuris jau buvo įvertintas kaip klaidinantis. „Meta“ diegia ir vadinamąsias bendruomenės pastabas, kai vartotojai gali pridėti papildomą kontekstą prie įrašų. Šios pastabos dažniausiai rodomos tada, kai skirtingų pažiūrų vertintojai sutaria, kad kontekstas yra naudingas, tačiau ši priemonė ne visada veikia pakankamai greitai.

„TikTok“ akcentuoja prevenciją ir žymėjimą

„TikTok“ viešai teigia, kad didelė dalis dezinformacijos taisykles pažeidžiančio turinio šalinama proaktyviai, dar prieš jam sulaukiant peržiūrų. Praktikoje tai reiškia automatizuotų sistemų ir moderatorių derinį: algoritmai ieško akivaizdžių pažeidimų, o sudėtingesniais atvejais sprendimą priima žmonės, vertinantys kontekstą. Toks modelis tampa standartu, nes vien automatika dažnai klysta, ypač politinėse ar sveikatos temose.

Platforma taip pat ieško būdų aiškiau identifikuoti dirbtiniu intelektu sukurtą turinį, įskaitant kūrėjams skirtus žymėjimo įrankius. Atskirai pabrėžiamos priemonės, susijusios su privatumu: draudžiama skelbti dirbtiniu intelektu sugeneruotus privačių asmenų atvaizdus be jų sutikimo. Be to, „TikTok“ periodiškai vykdo medijų raštingumo kampanijas, skatindama kritinį mąstymą ir atsargumą dalinantis jautria informacija.

„Google“: taisyklės, ribojimai ir prebunkingas

„Google“ kovą su dezinformacija sieja su skirtingomis ekosistemos dalimis, nuo paieškos ir „Youtube“ iki reklamos produktų. Bendrovė remiasi turinio politikomis, kurios draudžia tam tikrų tipų žalingą informaciją, o aptikus pažeidimus taikomi ribojimai, pašalinimai ar pasiekiamumo mažinimas. Skirtingai nei vien socialiniuose tinkluose, paieškoje ypač svarbi tampa šaltinių patikimumo ir autoritetingumo logika.

Vienas dažniau minimų požiūrių yra prebunkingas, kai vartotojai iš anksto supažindinami su manipuliacijos taktikomis, kad vėliau jas atpažintų. Tokios iniciatyvos siekia mažinti pažeidžiamumą klaidinančioms naratyvų kampanijoms dar prieš joms įsibėgėjant. COVID-19 pandemija tapo rimtu išbandymu, kai „Youtube“ ėmė aktyviau šalinti pavojingą medicininę dezinformaciją ir stiprinti patikimų šaltinių matomumą.

Dezinformacija pasiekia ir garsinį turinį, todėl platformos stiprina pasitikėjimo mechanizmus ir taisykles dėl apsimetinėjimo bei balso klastojimo. Pavyzdžiui, „Spotify“ viešai yra kalbėjusi apie autentifikavimo sprendimus ir politiką, ribojančią neteisėtą balso klonavimą. Tokie atvejai rodo tendenciją: augant DI galimybėms, vis daugiau dėmesio skiriama ne tik turinio šalinimui, bet ir kūrėjo tapatybės patvirtinimui.

Vis dėlto nė viena priemonė negarantuoja, kad dezinformacija išnyks, todėl atsakomybė tenka ir vartotojams. Patikimiausia praktika išlieka paprasta: prieš dalinantis verta patikrinti datą, šaltinį, ar informacija patvirtinama kitur, ir ar turinys nėra ištrauktas iš konteksto. Kuo labiau algoritmai optimizuojami dėmesiui, tuo kritinis mąstymas tampa pagrindine kasdienės skaitmeninės higienos dalimi.