Šie raiteliai saugo nykstančią tradiciją: atrodo lyg iš kino filmo, tačiau tai tikra kasdienybė Italijoje

Canale Monterano apylinkėse, tarp Lacijaus ir Toskanos, dar galima pamatyti vaizdą, labiau primenantį vesterną nei šiuolaikinę Europą: raitelį, kuris per ganyklas prižiūri galvijus. Čia jis vadinamas butteru, o jo darbas – ne romantika, o ilgaamžė regiono tapatybės dalis, gimusi iš plačių atvirų ganyklų ir gyvulininkystės tradicijų.

Skirtingai nei JAV kaubojai, kurių įvaizdis susiformavo palyginti neseniai, butterių amatas siejamas su daug senesniais Viduržemio jūros regiono gyvulininkystės papročiais. Vietos bendruomenės jį neretai aiškina kaip itin seną paveldą, o Canale Monterano butterių asociacija „Associazione Butteri di Canale Monterano“ stengiasi šias praktikas išlaikyti gyvas.

Kas yra butteriai šiandien?

Butterių pavadinimas kildinamas iš graikiško žodžio, siejamo su galvijų varymu, o pats darbas šimtmečius buvo būtinas ekstensyvioje galvijininkystėje. Lacijaus Maremoje galvijai didelę metų dalį laikomi atvirose ganyklose, todėl bandą suvaldyti padeda raitelių įgūdžiai ir vadinamoji darbinė jojimo technika, pritaikyta darbui su gyvuliais.

Technologijoms keičiant ūkius, butterių amatas daug kur traukėsi: dalį funkcijų perėmė transportas, modernios fermų valdymo praktikos ir gyvulių identifikavimo priemonės. Vis dėlto Canale Monterano aplinkoje jis išliko kaip realus darbas ir kartu kaip kultūrinis ženklas, kurį palaiko šeimų tradicijos ir vietos bendruomenės pasirinkimas neišsižadėti savo šaknų.

Rinaldo Camilletti, ūkininkas ir butteras, šį tęstinumą aiškina paprastai: amatas jo aplinkoje perduotas per šeimą, todėl nuo jo nebuvo nusigręžta net tada, kai tai nebebuvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis.

„Norėdami išsaugoti atmintį ir tradiciją, jos neatsisakėme, net jei tai darėme tik savo mastu“, – sakė Rinaldo Camilletti.

Jaunesnė karta butterio vaidmenį apibrėžia kitaip: mažiau kaip vien gyvulių varymą ir labiau kaip nuolatinį darbą šalia bandos, kuri auga toje pačioje teritorijoje. Veterinarė Marta Papa, priklausanti butterių bendruomenei, pabrėžia, kad šioje aplinkoje svarbiausia yra kasdienė priežiūra ir ryšys su gyvuliais, o ne vien demonstratyvūs manevrai.

„Tai ne tik gyvulių varymas, o darbas greta jų: mūsų arkliai ir karvės gimė ir užaugo čia“, – sakė Marta Papa.

Kaip pasikeitė darbas ir papročiai

Anksčiau butteriai turėjo sutelkti bandą, atskirti ir nujunkyti veršelius, parvaryti galvijus į aptvarus, o didelę dienos dalį praleisdavo ant žirgo. Šalia raitelių dirbdavo ir dresuoti šunys, ypač kalvotose vietovėse, kur gyvulius sugrąžinti į kelią būdavo sunkiau.

Vienas ryškiausių istorinių elementų buvo bandos žymėjimas karštu geležiu, kuris turėjo praktinę paskirtį laikais, kai nebuvo ausų žymeklių ar kitų šiuolaikinių identifikavimo priemonių. Vietos pasakojimuose tai apibūdinama ir kaip bendruomeninis įvykis, suburiantis ūkius bei raitelius, tačiau ši praktika ilgainiui buvo apribota teisės aktais.

Pokyčiai palietė ir kasdienę logistiką: iki galvijų dabar dažnai vykstama ne vien žirgu, bet ir traktoriais ar kitomis ūkio transporto priemonėmis. Pasak pačių butterių, tai padarė ūkius efektyvesnius, tačiau kartu prisidėjo prie to, kad amatas daugeliui tapo šalutine veikla, o kai kurios smulkios kasdienės gyvulių priežiūros rutinos nunyko.

Riarto šventė: tradicija su nauja forma

Kad praeitis nevirstų vien muziejine istorija, kiekvienų metų gegužę Canale Monterano rengiama Riarto šventė. Ji primena laikus, kai prieš sezoninius bandų judėjimus raiteliai susitikdavo prekiauti, varžytis ir pasitikrinti įgūdžius, o bendruomenė tai laikydavo svarbia metų dalimi.

Vienas labiausiai išskirtinių Riarto akcentų – komandinės rungtys, kuriose trys raiteliai turi sugauti veršelį naudodami ne standžią, o lanksčią virvę. Sugavus gyvulį, žymėjimas atkuriamas simboliškai, paprastai kreida, taip išlaikant tradicijos prasmę, bet atsisakant senųjų, šiandien nebetaikomų priemonių.

Butterių pasakojimuose svarbi ir darbinio žirgo paruošimo tema: reikėdavo išmokyti žirgą reaguoti tik į vienoje rankoje laikomą pavadį, paliekant kitą ranką laisvą darbui su gyvuliais. Tai buvo būtina epochoje, kai mechaninio transporto nebuvo, o raitelis dažnai keliaudavo ir dirbdavo toli nuo namų.

Šiandien butterių pasaulis balansuoja tarp tradicijos ir prisitaikymo. Vis dėlto Canale Monterano pavyzdys rodo, kad net nykstant amatui jis gali išlikti gyvas, jei bendruomenė randa būdą suderinti šiuolaikinį ūkį, gyvūnų gerovės normas ir pagarbią istorijos tąsą.