Didžiausias žmonijos išradimas nėra ratas ar internetas: atsakymas gali nustebinti

Ar kada susimąstėte, kad be kalbos nebūtų nei išmaniųjų telefonų, nei pianinų, nei pačių pastatų, kuriuose dirbame ir gyvename? Davidas Petersonas, lingvistas ir sukurtų kalbų kūrėjas, teigia, kad kalba yra didžiausias žmonijos išradimas – be jos nebūtų ir pačios civilizacijos.

Jis primena, kad kiekvienas mūsų kasdien naudojamas daiktas atsirado tik todėl, jog žmonės galėjo kaupti ir perduoti žinias, planuoti, mokyti ir ginčytis kalba.

Kalba – daugiau nei tik įrankis

Viešojoje erdvėje vis dar gaji nuostata, kad kalba tėra praktiškas įrankis: mokytis verta tik tų kalbų, kurios padės gauti darbą ar susikalbėti kelionėje. Tokią logiką gerai atspindi ir kritikuotas straipsnis, kuriame teigiama, kad amerikiečiams neverta mokytis užsienio kalbų, nes „užtenka anglų“.

Pasak Petersono, tai klaidinantis požiūris. Jei kalbą vertinsime tik pagal tai, kiek „naudos“ ji duoda, ji pasirodys esanti labai netobulas įrankis: dviprasmybės, neišsakytos prielaidos, nuolatinis nesusikalbėjimas.

Tačiau kalba nėra tik komunikacijos technika. Tai vienintelis būdas bent iš dalies atskleisti mūsų mintis, jausmus ir vidinį pasaulį. Kiekvienas sakinys – tai bandymas iš nepaprastai sudėtingo minčių srauto išgauti kelis žodžius.

Ką apie žmogų pasako skirtingos kalbos?

Norint suvokti, kaip veikia žmogaus mąstymas, neužtenka išnagrinėti vienos, pavyzdžiui, anglų kalbos. Petersonas siūlo kalbas įsivaizduoti kaip nuotraukos raišką: kuo daugiau skirtingų kalbų pažįstame, tuo aiškesnį „žmogaus proto“ vaizdą matome.

Kiekviena kalba kitaip dalija pasaulį: viena turi gausią linksnių sistemą, kita neturi žodžio „the“ atitikmens, trečia skirtingai žymi laiką ar giminę. Šie skirtumai rodo, kiek įvairių būdų yra sutvarkyti tą pačią realybę.

Todėl, anot lingvisto, kiekvienos kalbos praradimas – tarsi sumažintas paveikslėlio pikselių skaičius. Bendra žmonijos patirtis tampa neryškesnė.

Išgalvotos kalbos ir pagarba kalboms

Petersonas išgarsėjo sukūręs valyriečių kalbą serialui „Sostų karai“ ir kitoms fantastikos pasaulių istorijoms. Kritikai mėgsta klausti, ar etiška kurti naujas kalbas, kai dešimtys realių kalbų nyksta.

Jis atsako, kad sukurtos kalbos veikia kaip literatūra: jos leidžia tyrinėti žmogaus vaizduotę ir kalbos galimybes. Populiari valyriečių kalbos pamokų programėlė nėra „naudinga“ įprasta prasme, tačiau ji moko, kad kalbos gali būti labai skirtingos, ir skatina smalsumą.

Pasak Petersono, svarbiausia problema – ne draudimai ar prievartinė asimiliacija, o tai, kad mažų bendruomenių kalbos laikomos nevertingomis. Tėvai dažnai neperduoda jų vaikams, nes mano, jog ši kalba „niekur nepravers“.

Jei kalbą vertiname tik kaip įrankį, toks sprendimas atrodo logiškas. Tačiau jei pripažįstame, kad kalba – tai žmonijos atmintis ir kūryba, tampa aišku, jog kiekviena kalba verta būti gyva, o ne tik saugoma kaip muziejaus eksponatas.