Vakarais sode girdite keistą garsą? Po žeme slepiasi kenkėjas, naikinantis daigus

Kurklys, dar vadinamas kurkliu ėdrūnu (Gryllotalpa gryllotalpa), yra po žeme gyvenantis vabzdys, giminingas žiogams ir svirpliams. Išvaizda jis primena mažą kurmį, o labiausiai išduoda kastuvėlius primenančios priekinės kojos, kuriomis rausia tunelius.

Didžiausia žala daroma ne tiek suėdant antžeminę dalį, kiek perkasant dirvą ir nutraukiant augalų šaknis. Dėl to jauni daigai per naktį gali nuvysti, o veja vietomis pradeda gelsti ir nykti.

Kaip atpažinti, kad sode įsikūrė kurklys?

Pirmas signalas dažniausiai būna seklūs, vingiuojantys tuneliai visai po dirvos paviršiumi. Lysvėse jie atrodo kaip nežymiai pakilę dirvos voleliai, o perbraukus ranka žemė vietomis įdumba.

Kitas būdingas požymis – staigus jaunų daržovių suglebimas. Salotos, kopūstai, pomidorų ar salierų daigai gali atrodyti sveiki vakare, o ryte jau gulėti ant šono, nes šaknys būna nukirstos.

Vejose kurkliai neretai palieka apvalias, gelstančias dėmes, po kuriomis gali būti įrengtos lizdavietės. Veisimosi metu patelės po žeme suformuoja kamerą ir gali sudėti maždaug 100–350 kiaušinių, todėl vienas nepastebėtas židinys greitai išauga į rimtą problemą.

Dar vienas ženklas – šiltais vakarais nuo gegužės iki liepos girdimas duslus, žemas čirškimas ar burgzdesys. Patinai garsą sustiprina specialiai suformuotose ertmėse, todėl jis girdisi iš toliau, nors pats vabzdys lieka pasislėpęs.

Veiksmingi spąstai ir sezoniški darbai

Praktikoje dažnai pasiteisina ne agresyvi chemija, o kantrus sugaudymas ir žinojimas, ko kurklys ieško dirvoje. Jam patinka šiluma, drėgmė ir iranti organika, todėl šiuos poreikius galima paversti spąstais.

Vienas seniausių būdų – rudenį iškasti apie 50 centimetrų gylio duobę ir ją pripildyti šviežio mėšlo. Pūdamas mėšlas skleidžia šilumą, todėl kurkliai gali susirinkti žiemoti į tokią vietą.

Žiemą arba labai anksti pavasarį duobę reikia atidengti ir turinį paskleisti plonu sluoksniu ant dirvos. Tuomet vabzdžiai netenka slėptuvės ir tampa lengvu grobiu paukščiams, o dalį jų galima surinkti rankomis ir išnešti toliau nuo daržo.

Šiltuoju sezonu tinka ir stiklainiai ar skardinės su slidžiomis sienelėmis, įkasami taip, kad kraštas būtų lygiai su žeme. Spąstus verta statyti ten, kur matyti šviežių tunelių, o ryte juos patikrinti ir sugautus vabzdžius išnešti iš sklypo.

Didžiausias aktyvumas dažnai sutampa su laikotarpiu nuo balandžio iki birželio pradžios, kai prasideda poravimasis. Tuomet verta spąstus laikyti kelias naktis iš eilės, nes kurkliai juda etapais ir ne visada pasirodo tą pačią dieną.

Natūrali prevencija ir sodo pusiausvyra

Prevencijai dažnai minimi augalai, kurių kvapai kurkliams nemalonūs, pavyzdžiui, česnakai, svogūnai, mėtos ar kai kurios dekoratyvinės svogūninės gėlės. Tokie sprendimai retai veikia akimirksniu, bet gali sumažinti tikimybę, kad vabzdžiai ilgai laikysis prie lysvių.

Taip pat svarbūs natūralūs priešai: paukščiai, ežiai, kirstukai, taip pat kai kurie dirvos plėšrūnai. Sodas, kuriame paliekama vietos gyvūnų slėptuvėms ir biologinei įvairovei, paprastai rečiau patiria masines kenkėjų bangas.

Entomologai pabrėžia, kad kurklys nėra vien tik augalėdis ir kartais minta kitų vabzdžių lervomis, todėl jo vaidmuo ekosistemoje nėra vienareikšmis. Vis dėlto, jei darže ar vejoje matomos aiškios žalos zonos, veiksmų delsti nevertėtų, ypač pavasario pradžioje.