Atrodė juokingai, bet buvo mirtinai efektyvu: atskleista dinozauro T. rexo rankų paslaptis

Tyranozauras reksas daugelį dešimtmečių buvo vaizduojamas kaip bauginantis plėšrūnas su komiškai mažomis rankomis. 

Ilgą laiką mokslininkai manė, kad šios dvi pirštais pasibaigiančios galūnės buvo tik nereikšmingas evoliucinis rudimentas, panašiai kaip žmogaus kirmėlinė atauga. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad mažos rankos buvo logiškas ir naudingas prisitaikymas.

Galvos galia vietoj rankų

Tarptautinė paleontologų komanda išanalizavo 82 dvikojų mėsėdžių dinozaurų rūšis ir įvertino jų kaukolių tvirtumą bei galimą įkandimo jėgą. Taikyta vadinamoji kaukolės robustiškumo vertinimo sistema, leidusi įvertinti, kiek stipri ir masyvi buvo kiekvieno plėšrūno galva.

Paaiškėjo aiški sąsaja: kuo didesnė ir tvirtesnė kaukolė, tuo labiau sumažėjusios priekinės galūnės. Tai kartojosi bent penkiose atskirose dinozaurų linijose, įskaitant tyranozaurus, abelisaurus ir carcharodontosaurus. Tai vadinama konvergentine evoliucija, kai skirtingos rūšys, susidūrusios su panašiais iššūkiais, nepriklausomai įgyja panašias savybes.

Milžiniški grobuonys medžiojo dar didesnį grobį – sauropodus ir ceratopsus. Tokiai medžioklei labiausiai apsimokėjo turėti kaulus traiškančią galvą ir žandikaulį, o ne ilgas, daug energijos reikalaujančias rankas. Galva tapo pagrindiniu ginklu, todėl evoliucinis spaudimas išlaikyti dideles priekines galūnes išnyko.

Gijimas, lūpos ir tikroji išvaizda

Nauji technologiniai metodai padeda pažvelgti į T. rexo biologiją giliau. Naudojant sinchrotroninius rentgeno spindulius, fosilijoje atrasta mineralizuotų kraujagyslių tinklas, susijęs su kaulo gijimu. Tai rodo, kad T. rexo kaulų atsinaujinimas buvo panašus į šiuolaikinių paukščių, o pats plėšrūnas galėjo gana greitai gyti po sunkių traumų.

Kita studija palygino T. rexo dantų dilimą su šiuolaikinių krokodilų. Skirtingai nei krokodilų, kurių nuolat atviri dantys smarkiai nusidėvi, tyranozauro dantys išliko santykinai gerai išsaugoti. Tai leidžia manyti, kad juos dengė lūpas primenanti audinių juosta, todėl ramybės būsenoje dantys buvo paslėpti, o išryškėdavo tik išsižiojus.

Ištakos ir „pusbroliai“

Pastarųjų metų radiniai keičia ir T. rexo kilmės istoriją. Nauja fosilija iš Naujosios Meksikos, datuojama maždaug prieš 74 milijonus metų, rodo, kad šių plėšrūnų pirmtakai galėjo susiformuoti Šiaurės Amerikos pietvakariuose, o ne atklysti iš Azijos, kaip manyta anksčiau.

Ilgą laiką dėl mažesnio plėšrūno, vadinto nanotyranu, vyko ginčas, ar tai jaunas T. rexo individas, ar atskira rūšis. Analizavus jo kaulų augimo žiedus paaiškėjo, kad tai buvo suaugęs, maždaug 20 metų amžiaus gyvūnas. Tai reiškia, kad T. rexo ekosistemą greičiausiai papildė mažesnis, greitesnis „pusbrolis“, užimantis kitą medžioklės nišą, panašiai kaip liūtai ir leopardai dalijasi ta pačia aplinka Afrikoje.

Visa ši nauja informacija piešia visai kitokį T. rexo portretą. Tai ne lėtas milžinas su juokingomis rankomis, o itin efektyvus, protingas ir prisitaikęs viršūninis plėšrūnas, kurio kūno sandara buvo iki smulkmenų pritaikyta ekstremalioms medžioklės sąlygoms.