Visi svarbiausi Lietuvos krepšinio įvykiai turi kai ką bendro. Tai ne aistringi gerbėjai, talentingi žaidėjai ar pergalės.
Jau daugiau nei dvidešimt metų visus svarbiausius lietuviško krepšinio nutikimus įamžina legendinis žurnalistas Vidas Mačiulis. Jis sako, kad statistika ir sausa informacija jam neįdomi. Daug svarbiau parodyti, kad krepšininkai irgi žmonės. Tikri, įdomūs ir atviri.
Svarbiausia – objektyvumas
Visada atviras, nuoširdus ir paprastas. Toks yra Vidas Mačiulis. Sausakimšose krepšininkų spaudos konferencijose Vidui laiko randa net ir ryškiausios Lietuvos krepšinio žvaigždės. Jau legendiniais tapo žurnalisto pokalbiai su Arvydu Saboniu, bet Vidas neslepia, kad bendrą kalbą randa ir su jaunosios kartos žaidėjais. „Patys ateina, nereikia net klausti“, neslepia Vidas. „Juk aš jau dinozauras, dabar jiems su manim įdomu kalbėti“, dar prideda juokaudamas.
Paprašytas išskirti tuos, su kuriais geriausiai sutaria, Vidas visgi paminėjo Mantą Kalnietį, Joną Valančiūną. „Bet ir su kitais, vyresniais daug bendravau. Pavyzdžiui, niekas nesidomėjo, kada Šarūnas Jasikevičius išvyko į JAV. O aš turiu nufilmavęs, dabar nekantrauju parodyti“. Su ryškiausiomis krepšinio žvaigždėmis bendraujantis žurnalistikos veteranas neslepia, kad kelią prie žaidėjų prasiskina atvirumu ir supratimu.
Dirba savo metodais
„Dabar visi skaičuoja žaidėjų statistiką, klaidas, nusižengimus. Aš to neakcentuoju. Niekada nekritikuoju žaidėjų, rūbinėje neklausiu, kodėl padarei tą ir aną“, dėsto žurnalistas. „Dažnai man sako, kad užduodu keistus, kvailus klausimus. Ypač jaunesni žurnalistai keistai žiūri į mano metodus. Bet aš kaip tik manau, kad tik išskirtinumas ir originalumas man padeda,“ pasakoja Vidas ir priduria: „noriu krepšinyje parodyti ir žmogiškumą, žaidėjų gyvenimą, ne tik taškus ir statistiką.“
Žurnalistas džiaugiasi, kad dabartiniai laikai itin tinka jo darbo būdams. „Manau, kad dabar mano kuriamos laidos yra pačios geriausios. Juk internetas išlaisvino nuo prievolės skelbti operatyvias naujienas. Dabar visi žino, kas kiek taškų įmetė, kas prieš ką laimėjo. Man gerai, nes daugiau laiko turiu reportažamas, įvairioms temoms.“
Žurnalistika patraukė teatro scenoje
Paklaustas, kodėl pasirinko žurnalisto kelią, Vidas ilgai nedvejojęs papasakoja dar mokyklos laikų istoriją. „Kulautuvos vidurinės mokyklos devintoje klasėje statėme pjesę. Aš gavau korespondento vaidmenį. Po vaidinimo viena mokytoja man pasakė, kad galėčiau būti geras aktorius. Taip žurnalistika ir patraukė.“
Vienuoliktoje klasėje savaitraštyje „Kalba Vilnius“ Vidas pamatė skelbimą, kad Kauno radijas skelbia diktorių konkursą. „Iš daugybės susirinkusiųjų atrinko mus keturis. Paskui priėjo prie manęs vaikinukas Vladas Daugėla, radijo reporteris, ir paklausė: „Nori būti robotu?“ Paaiškino, kad diktoriai skaito svetimas mintis, o jis mano, kad aš galiu daugiau. Davė magnetofoną, nuvedė į bendrabutį ir liepė parengti pasakojimą apie tai, kaip studentai ilsisi. Parengiau. Nuo to viskas ir prasidėjo.“ Įdomu tai, kad V. Mačiulio žmona taip pat žurnalistė. „Dėl to gerai,“ atvirauja Vidas, „juk ji puikiai supranta mano darbą, ritmą, keliones, kitus reikalus.“
Tikras darboholikas
Keliauti žurnalistui tenka nemažai. Varžybų ir kitų krepšinio renginių Lietuvoje netrūksta. Negana to, ne tik kelionės pasiglemžia visą Vido Mačiulio laiką. Jis prisipažįsta, kad yra darboholikas. „Esu ožiaragis, o jie dažnai apibūdinami kaip daug dirbantys. Tikrai toks esu“, sako pašnekovas.
Be to, dažniausiai jis dirba vienas, tad krūvis išties nemažas. „Žinoma, laidą montuoti, paruošti padeda ir kiti žmonės, bet daugumą reportažų darau pats. Toks jau mano būdas“, atirauja Vidas. Jis pastebi, kad dažnai yra vadinamas pasipūtusiu, arogantišku. „Net nesįsivaizduoju kodėl“, stebisi jis. „Galbūt dėl to, kad dažnai dirbu vienas, kad nesileidžiu į jokias provokacijas ir visada siekiu tik objekyvumo,“ spėlioja žurnalistas. Jis tvirtai tikina niekada nesutikęs su jokiais pasiūlymais būti šališku, niekada pats nepardavinėjęs reportažų.
„Štai net ir dabar,“ dėsto Vidas, „mano laidą rodo „Sport1“ televizija, kuri priklauso Kauno „Žalgirio“ savininkui, tačiau aš vienodai dėmesio skiriu ir Kauno klubui, ir Vilniaus „Lietuvos rytui“, ir visiems kitiems klubams.“
Jis teigia, kad jam svarbiausia įdomi ir neiškreipta informacija apie mūsų šalies krepšinio gyvenimą. „Į dabar verdančius debatus tarp Vilniaus ir Kauno klubų nesileidžiu ir man apmaudu, kad tai vyksta.“
Vidas prisimena, kad dėl savo darbo stiliaus kartais sulaukia keistų komentarų: „štai kažkada paskambimo man buvęs „Žalgirio“ valdybos narys ir papriekaišavo, kad reportažas apie „Lietuvos rytą“ buvo 15 sekundžių ilgesnis už reportažą apie „Žalgirį“. Neva, kaip čia aš, tikras kaunietis, taip galiu. O aš net nepagalvojau apie tai.“
Žurnalistas atvirauja, kad jam daug svarbesnės ir aktualesnės yra kitos su Lietuvos krepšiniu susijusios temos. „Pavyzdžiui, man skaudu, kada tarpusavy žaidžia du Lietuvos klubai, o aikštėje laksto penki užsieniečiai ar dar daugiau,“ sako V. Mačiulis. „Nieko prieš juos neturiu, tačiau juk mūsų šalyje yra tiek gerų žaidėjų. Gaila, kad jauni talentai neretai žlugdomi“. Dėl to žurnalistas ir stengiasi nepraleisti nei vienos progos, kada į Lietuvą grįžta užsienyje žaidžiantys žaidėjai. „Svarbu juos pakalbinti, paklausti, kaip sekasi“, sako jis ir priduria: „gaila, kad dabar krepšinis vis labiau tampa verslu, žaidėjai nebeužsibūna savo komandose, nuolat migruoja.“
Apie krepšinį – daugiau nei 30 metų
Vidas Mačiulis sako neskirstantis daugiau ar mažiau simpatijų vieniems ar kitiems klubams. Visi jo darbe lygūs. Žinoma, kaip tikram kauniečiui, jam labai svarbi yra „Žalgirio“ komanda. Būtent nuo jos ir prasidėjo kelias į krepšinio žurnalistiką.
1979-ųjų pavasarį Kauno „Žalgiriui“ grėsė iškritimas iš TSRS aukščiausiosios lygos. Tuo metu Kaune vyko pereinamasis turnyras. „Tada galvojome, kaip padėti „Žalgiriui“, prisimena žurnalistas ir pasakoja: „sumąsčiau Kauno sporto halėje rengti time out. Ryte į magnetofoną įrašydavau žaidėjų mintis apie būsimąsias rungtynes ir 20 minučių prieš jas leisdavau įrašus per halės garsiakalbius. Žaidėjų kalbos labai užvesdavo žiūrovus ir pačius žaidėjus. Galbūt tai komandai padėjo susitelkti ir išlikti aukščiausiojoje lygoje.“ Vidas Mačiulis daugiau niekada per daug ir nenutolo nuo krepšinio, kuris jam visada buvo įdomus ir žavus žaidimas.
Turbūt nenutols ir ateityje, nes energijos ir entuziazmo šiam vyrui netrūksta. Jis nelieka nepastebėtas nei Vilniuje, nei Kaune, nei kituose miestuose. Savotišku krepšinio simboliu tapęs žurnalistas džiaugiasi, kad jo darbas neša didžiulę naudą Lietuvos krepšiniui.
„Aš visiems padedu, jei kas ko klausia, atsakau, pasidalinu savo archyvų medžiaga, visada bendradarbiauju“, sako žurnalistas. Anot jo, svarbiausia, kad krepšinis ir toliau gyvuotų, o žiūrovai turėtų galimybę pamatyti, kokie žmonės iš tikrųjų yra krepšininkai. „Krepšinio pasaulyje“ po poros metų turėtų švęsti savo dvidešimtąjį gimtadienį. Beveik nekyla abejonių, kad ir tada Vidas Mačiulis bus toks pat energingas, o jo kamera sukiosis visose Lietuvos krepšinio arenose.
