Norėdamas sužinoti televizoriaus gimimo datą, internete radau daug ginčų. Nesutarimus skatina tai, kad televizorius išrastas ne vienu dideliu bum, bet daugybe mažų bum.
Juos visus sudėjus ir išėjo išradimas. Televizorius išrastas apytikriai 1925–1930 m. Dėl mano gimimo datos nei kas ginčijasi, nei kam įdomu. 1982-ais. Dėl televizoriaus ilgaamžiškumo mūsų abiejų gyvenimo keliams buvo lemta susikirsti. Kas iš to susikirtimo išėjo, parašysiu toliau.
Pasyvumo dovana
Televizorius yra neįtikėtino gerumo daiktas. Mano galva, žmonija nieko tobulesnio už jį kol kas neišrado. Kodėl gi? Springstantis vaizdais ekranas okupuoja du pačius svarbiausius mūsų pojūčius: regą ir klausą. Iš penkių pojūčių šiedu suteikia mums 90 proc. visos gaunamos informacijos. Radijas okupuoja tik klausą. Kompiuteris papildomai įtraukia lietimą, tačiau jis negali atsverti pačios pagrindinės televizoriaus funkcijos – pasyvumo generavimo. Taip. Televizorius mums reikalingiausias dėl to, kad padeda „išsijungti“, tapti „fotelių bulvėmis“, kaip tūlas amerikietis sakytų, „couch potato“. Ekranas liūliuoja ir čiūčiuoja. Kompiuteris negali to padaryti, nes jis per daug įmantrus: turi judinti pelę, maigyti klavišus. Televizorius turi vieną pultelį, kuriame realiai užtektų šių klavišų: garso reguliavimo ir kanalų perjungimo. Pamenu, mano vaikystėje pranašesnieji pasigamindavo savadarbius pultelius. Jais galėdavo perjungti kanalus tik pirmyn, t. y. užtekdavo vieno mygtuko manipuliavimui ekranu! Televizorius atitraukia nuo gyvenimo, nuo rūpesčių ir įtraukia į savo spalvingai nerūpestingą pasaulį.
Kas dar įdomu. Spalvingasis ekranas subtiliai perteikia tau žinią, jog esi visiškai nereikšmingas žmogus. Prisiskambinus į „Žinių radijo“ laidą žavingasis gerb. Skamarakaitės balsas dar paprašys tavęs prisistatyti, o TV laidose niekam tu neįdomus, net jei ir sugebi prisiskambinti, nes tavęs nemato.
Visgi, niekas to nereikšmingumo, tėškiamo tiesiai į akis, pernelyg nesureikšmina. Greičiausiai čia slypi gilios psichoanalitinės šaknys, siekiančios pirmuosius gyvenimo metus. Kai buvau vienerių, ne kažin ką suvokiau. Net savo vardo dorai nežinojau, ką jau čia apie Berlyno sieną ar pasaulinius karus. Žodžiu, apie nieką per daug negalvodavau, o visas pasaulis buvo vienas didelis ekranas, televizorius. Tik pultelio neturėjau. Žiūrėdavau aš į tą ekraną ir apie nieką negalvodavau – pasyvumo rojus! Reikšmingas ar nereikšmingas aš – na koks gi skirtumas, gerbiamieji?
Rūpesčio surogatas
Tęsiant nereikšmingumo temą, verta pateikti dar vieną paaiškinimą, kodėl mes taip ramiai toleruojame tai, kad televizija taip mus nuvertina. Ogi todėl, kad televizija pataiko tiesiai į mūsų, iš prigimties narcizų, visagalybės kompleksą. Juk kai esi mažas, užtenka pravirkti ir šalia atsiranda šilta krūtis su šiltu pienu. Užtenka prišlapinti sauskelnes, jos pakeičiamos sausomis. Pirmas dalykas, kurį pradedu po truputį savo maža makaule įsisąmoninti, kad aš visagalis.
TV pataiko būtent į tai. Drybsau ir spaudinėdamas pultelį šokdinu viso pasaulio vaizdus. Kur čia vaizdus. Jei noriu, galiu ir įžymybes priversti šokti (girdėjau, kad posakis „eik tu šokti“ dabar vartojamas kaip kito, itin necenzūrinio, keiksmažodžio pakaitalas). Kam trenktis į Turkiją, jei vyrų krepšinio batalijas matau savo svetainėje. Ir dar su pakartojimais, kurių taip trūksta nuėjus į gyvas krepšinio rungtynes. Man net nereikia surasti lydekos, kuriai turėčiau paliepti, užtenka įsijungti televizorių, kad sužinočiau informaciją apie ištisą dieną plušėjusią profesionalią komandą.
Ekranas apgauna mane įteigdamas, kad aš visagalis. Kad galiu paspaudęs vieną mygtuką vėl gauti šiltą krūtį su šiltu pienu. Iš tikrųjų ekranui aš – tik statistinis vienetas. Jis nežino mano vardo, jis nemato mano ašarų, jam į mane nusispjaut.
Ir už tai aš dar turiu sumokėti. Ne, skaitytojai, ne tik pinigais už televizorių ar už skaitmeninę transliaciją kokiai nors kabelinei. Turiu sumokėti daug rimčiau. Esu verčiamas žiūrėti reklamas.
Reklamų teroras
Prisipažinsiu (ir kartu susireikšminsiu): per TV stengiuosi žiūrėti tik futbolą. Nes gali net 45 min. stebėti vientisą vaizdą. Futbolas yra populiariausias sportas pasaulyje, kartu ir daugiausiai traumų sukeliantis jį žaidžiantiems, galbūt dėl to jam taikomos tokios išimtinai palankios sąlygos? „Formulė 1“, krepšinis ir daugelis kitų sporto laidų neišvengė reklamų invazijos.
Kuo blogai reklamos?
Tai jau tikrai ne tuo, kad pirksite tai, kas reklamuojama dažniausiai. Čia dar tik pusė bėdos. Daug didesnė blogybė yra į jūsų gyvenimą atsėlinantis fragmentiškumo demonas. Žiūri sau įsitempęs, kaip DiCaprio plukdo mylimąją tuoj nuskęsiančiu laivu, ir staiga – pampers, cola, mastercard, anonsai, pampers, cola, mastercard.
Reklamos išblaško, pertraukia dėmesingą filmo žiūrėjimą, sutrikdo koncentraciją. Nebebūname su „Titaniko“ herojais čia ir dabar. Jie kažkur trumpam pradingsta. Nebeįsijaučiame! O jei perkeltume tai į gyvenimą? Blaškomės, darome daug darbų vienu metu, paskambinę pamirštame, ką norėjome pasakyti, nebeskaitome storų knygų, nebegalime išsėdėti vakarėlyje ar svečiuose nepatikrinę telefono, e. pašto. Pasimetame. Nebežinome, ko norime ir ką darome.
Gražu tai, kas vientisa, sklandu ir harmoninga. Tai, kas fragmentiška, – sudarkyta ir iškraipyta.
Priklausomybė
Dar vienas prisipažinimas: neturiu televizoriaus jau kuris laikas. Bijau jo. Bijau to, ką jis žada: rūpesčio, šilumos, visagalybės glostymo. Bijau, kad tapsiu pasyvus ir nugrimsiu. Nebemąstysiu. Pasiduosiu ir atsiduosiu.
Vis tik rašant šį straipsnį kaip niekad šokinėjo mintys. Fragmentiškas straipsnis. Neabejotinai turiu susitikimo su ekranu žymę…
Psichologas Timas Petraitis
