“Qur’an. Koranas. Literatūrinis prasmių vertimas. Pataisytas ir papildytas leidimas“ (Vilnius: Kronta, 2010).
.jpg)
Pirmasis musulmonų šventosios knygos Korano (arab. Qur‘an) literatūrinis vertimas lietuvių kalba buvo išleistas 2008-aisiais. Jį išvertė šviesaus atminimo Sigitas Geda. Po dvejų metų turime vertimą, kuris muftijaus Romo Jakubausko patikslintas ir suredaguotas, remiantis originalia, arabiška Korano versija. Šios įstabios knygos pasirodymas Lietuvoje išties yra istorinis įvykis (pirmasis tiražas išnyko tiesiog akimirksniu, neabejoju, kad ir antrojo laukia tas pats).
Islamo religijoje kaip absoliutus autoritetas pripažįstamas tik originalus, arabų kalba parašytas Koranas. Šviesios atminties profesorius Algis Uždavinys rašė: „Koranas etimologiškai reiškia recitavimą, skaitymą, nes orakulams tolygius šventuosius tekstus archangelas Gabrielius apreiškė „beraščiui“ (tyro sielos imlumo prasme) Muhammadui, sakydamas – skaityk, kartok šventuosius žodžius. Vadinasi, Qur‘an yra „liturginis skaitymas, garsiai tariant žodžius. (…) Koranas Pranašui yra apreikštas nuotrupomis bei fragmentais – ne iš karto, bet per daugelį metų. Tik Muhammadui mirus, šie įvairūs fragmentai (galbūt tik didesnioji jų dalis), kuriuos sekėjai recitavo žodžiu, buvo be jokios tvarkos sudėti į knygą, atsižvelgiant tik į surų (sukomplektuotų skyrių) dydį. Analogijomis mąstančių sufijų požiūriu, Koranas yra tipologinis Kristaus atitikmuo, kuris nužengia į Mergelei Marijai prilygintą Pranašo sielą. (…) Todėl svarbus ne tik Korano turinys, bet ir jo forma, t.y. apreikštojo Dievo Žodžio pavidalai, pavyzdžiui, parašyti arabiškais rašmenimis. Šitaip tiesiog fiziškai juntamas apreikštosios Knygos buvimas: ji ne tik suteikia dvasinio (vadinasi, taip pat politinio, teisinio, socialinio, ekonominio, etinio, estetinio) gyvenimo gaires, bet ir sukuria sakralinę islamo civilizacijos erdvę.“ (Algis Uždavinys, „Sufizmas Islamo civilizacijoje“,Kaunas: Atvirosios visuomenės studijų asociacija, 2007, p. 104-105.)
Koraną Pranašas Muhammadas užrašinėjo nuo 610-ųjų iki pat mirties 632-aisiais. Pirmasis Koranas susistemintas į 114 sūrų apie 653-654 metus, tai padarė Pranašo žentas kalifas Usmanas ibn Afanas (579-656). Islamas – sparčiausiai plintanti religija pasaulyje, ją išpažįsta apie 1,6 mlrd. žmonių, arba ketvirtadalis žmonijos. Musulmoniškomis galima pavadinti apie 50 šalių. Apie 10-13 proc. musulmonų yra šiitai, likę – sunitai. Pirmasis pilnas Korano vertimas baigtas 884 metais Alware (dabar – Pakistanas), į sindhi kalbą šventraštis išverstas indų radžos Mehruko prašymu (dėl to Sindho provincija vadinama „Islamo durimis“). Tiesa, pirmasis Korano vertėjas, į persų kalbą išvertęs „Al Fatiha“ arba pirmąją, „Atveriančiąją Knygą“ sūrą, buvo iš Espahano kilęs Pranašo Muhammado bendražygis ir amžininkas VII a. gyvenęs Salmanas Persas (Salman al Farisi).
Pirmasis į lotynų kalbą 1143 metais Koraną išvertė anglų teologas, astronomas ir arabistas Robertas Ketonietis (Robertus Ketenensis, 1110-1160). 1547 m. pasirodė itališkas, kitame šimtmetyje – vokiškas, olandiškas, prancūziškas vertimai. Vienu tiksliausių vertimų vadinamas 1930 metais pasirodęs anglų mokslininko Marmaduke‘o (Mohammedo) Pickthallo (1875-1936) vertimas. Lietuvoje nuo Vytauto Didžiojo laikų gyvenantys totoriai naudojosi originaliu Koranu, o totoriškasis variantas pasirodė XX a. pradžioje (vertė Musa Džarula uly Bigijevas).
Pasak persų filosofo Mulos Sadro (1571-1640), Koranas, kaip ir siela bei visata, turi septynis lygmenis (tabi‘ah, nafs, aql, ruh, sirr, khafi, akhfa), taigi suprasti jį galima ir paprastai, ir labai sudėtingai. Didžioji šios Knygos paslaptis gali būti suvokta klausantis Korano recitavimo.
„Skaityk! Vardan savo Viešpaties, Kuris sukūrė žmogų iš krešulėlio. Skaityk! Juk tavo Viešpats dosniausias, kuris išmokė rašymo priemone, išmokė žmogų to, ko jis nežinojo.“ („Kraujo krešulėlis“ arba „Sūrat Al-‘Alaq”, 96:1-5)
