2008 m. Nobelio medicinos premijos laureatas iš Prancūzijos Liukas Montenjė (Luc Montagnier), įrodęs, kad AIDS sukelia žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) mokslo bendruomenę pribloškė netikėtu pareiškimu: DNR molekulės sugeba teleportuotis iš taško A į tašką B ir vandens struktūroje palikti elektromagnetinius savo apsilankymo pėdsakus.
Be to, garsus mokslininkas pareiškė, kad RNR molekulės tokius pėdsakus gali „palaikyti“ realia DNR molekule, nuskaityti jos informaciją ir pagal ją sintetinti realius baltymus.
Šių pribloškiamų išvadų buvo prieita atlikus tokį eksperimentą. Du greta patalpinti mėgintuvėliai buvo fiziškai atskirti vario folija. Kad būtų išvengta trukdžių, susijusių su Žemės magnetiniu lauku, įrenginys su mėgintuvėliais buvo izoliuotas.
Tada abu mėgintuvėliai buvo švitinami silpna elektromagnetine spinduliuote, kurios dažnis – 7 hercai. Viename iš mėgintuvėlių buvo maždaug šimto nukleotidų ilgio DNR fragmentai, kitame – švarus vanduo. Po 16-18 valandų abiejų mėgintuvėlių turinys tiriamas polimerinės grandininės reakcijos metodu (angl. k. – „polymerase chain reaction”, PCR) – standartine procedūra ieškant DNR pėdsakų.
Anot L.Montenjė, atlikus eksperimentą, DNR pėdsakų buvo aptikta abiejuose mėgintuvėliuose. Nobelio premijos laureatas tvirtina, kad rezultatai buvo gauti tik tada, kai iki eksperimento skystis su DNR fragmentais nuo 7 iki 12 sykių buvo dešimteriopai skiestas vandeniu.
Paradoksalu, tačiau pastaroji detalė keistai primena prieš 22 metus mokslo pasaulyje įvykusį skandalą. 1988 m. žurnale „Nature“ Žakas Benvenistas (Jacques Benveniste) publikavo straipsnį, kuriame jis aprašė, jog tirpalus su biokatyviu skysčiu skiesdavo iki neįsivaizduojamai menkų koncentracijos kiekių, ir su jais tverdavo tikrus stebuklus.
Mokslininką tada užsipuolė ne tik akademinė bendruomenė, bet ir žurnalo „Nature“ redakcija: žurnalo redaktorius Ž.Benvenistos laboratorijoje surengė tikrą inkvizicijos aktą ir straipsnio autoriaus kaip mokslininko reputaciją sutrypė visiems laikams. Nepaisant sėkmingų bandymų pakartoti savo eksperimento rezultatus ir išsiginti kaltinimų mokslinėmis erezijomis, turėtos reputacijos Ž.Benvenistas iki savo mirties taip ir neatgavo.
„Jeigu jo eksperimento rezultatai pasirodys esą teisingi, – pabrėžia Sidnėjaus universiteto (Australija) chemijos teoretikas Džefas Reimersas (Jeff Reimers), – tai bus reikšmingiausias eksperimentas per pastaruosius 90 metų ir visus moderniosios chemijos pamatus tada teks peržiūrėti iš naujo.“
Tačiau didžioji akademinės bendruomenės dalis į L.Montenjė pareiškimą kol kas reaguoja taipogi drastiškai – mokslo pasaulis jau kunkuliuoja abejonėmis ir kaltinimais, nors kol kas Nobelio premijos laureatas paskelbė tik bendro pobūdžio pareiškimą, o metodologinių eksperimento detalių ar rezultatų viešai dar nepublikavo. Turintys prieigą prie newscientist.com duomenų bazės, publikaciją „Scorn Over Claim of Teleported DNA“ („Pareiškimas apie DNR teleportavimą – išjuoktas“) gali rasti čia.
DNR laidumo ypatumus tyrinėjantis Garis Šusteris (Gary Schuster) iš Džordžijos technologijos universiteto (Atlanta, JAV) L.Montenjė pastaruosius darbus be užuolankų pavadino „patologiniu mokslu“.
O štai L.Montenjė tyrimų grupės fizikai mano, kad DNR skleidžia žemo dažnio elektromagnetines bangas, kurios palieka pėdsakus vandens molekulėje. Mokslininkai pabrėžia, kad vanduo buvo patikimai apsaugotas nuo kvantinės koherencijos efektų.
„Prielaidą, kad vandens mėginys galėjo būti kaip nors užterštas, aš esu linkęs atmesti, – tvirtina L.Montenjė kolega Džiuzepė Vitielo (Giuseppe Vitiello) iš Salerno universiteto (Italija). – Tačiau labai svarbu, kad eksperimentą pakartotų kiti mokslininkų kolektyvai.“
„Jų biologiniai eksperimentai atrodo išties intriguojančiai, ir aš nepulčiau jų rezultatų kategoriškai atmetinėti“ – pripažįsta Toronto universiteto (Kanada) mokslininkas Gregas Skoulzas (Greg Scholes). Tačiau jo kolega iš Ruro universiteto (Vokietija) Klausas Gervertas (Klaus Gerwert) abejoja: „Sunku suprasti, kaip DNR informacija gali išlikti vandens molekulėje ilgiau nei pikosekundę.“
„Vandenyje susiformavusi struktūra turėjo išnykti, – vokiečių mokslininkui pritaria britų chemikas Feliksas Frenksas (Felix Franks). – Vanduo neturi „atminties“. Jame negalima palikti pėdsakų ir vėliau juos atkurti.“
Pats L.Montenjė sako, kad visos jo eksperimento detalės nebus atskleistos, pakol jo straipsnis nebus priimtas publikavimui. „Jūsų erzelis, kad eksperimento autoriai neatskleidžia visų savo tyrimo detalių, kol tyrimas nėra publikuotas žurnale, yra visiškai suprantamas“ – pareiškė 2008 m. Nobelio premijos laureatas.
.jpg){kind=small}
