„Kitų knygų“ leidykla, prieš keletą mėnesių išleidusi kultinį britų rašytojo J. G. Ballardo (1930–2009) romaną „Avarija“, Lietuvos skaitytojus nudžiugino antruoju garsiu šio rašytojo kūriniu – autobiografiniu pasakojimu „Saulės imperija”, kuriame autorius tiria paties ekstremaliausio XX a. žmonijos įvykio – II-ojo pasaulinio karo – įtaką žmogaus psichikai.
Kraupioje bado, mirčių ir žmonių žiaurumo istorijoje autorius nuoširdžiai pasakoja, ką jis pats – vienuolikmetis anglų paauglys – patyrė japonų okupuotame Šanchajuje bei Lunghua koncentracijos stovykloje. Vis dėlto tai nėra įprasta knyga apie karo žiaurumus. J. G. Ballardas –tikras ekstremalių psichopatologinių būsenų tyrinėtojas – kruopščiai preparuoja sudėtingus psichologinius procesus mažojo Džimo sąmonėje ir parodo, kad karas, nepaisant visų žiaurumų, berniukui… patinka, nes išlaisvina iš puritoniškų britų bendruomenės suvaržymų.
Be jokių moralės skrupulų fiksuojantis baisias karo žaizdas berniuko sąmonėje, rašytojas sukūrė širdį veriantį perspėjimą žmonijai, pasidavusiai smurto, galios ir dominavimo kultui. Jis parodė, kad karas žmogui ilgainiui gali tapti natūralus ir netgi patrauklus. „Įdomiausia (nesvarbu, ką pagalvos „Saulės imperijos“ skaitytojai), kad man patiko karas. Kalbu rimtai – tada puikiai leidau laiką. Jaučiausi laimingas, buvau laisvai lakstantis paauglys, priklausantis didžiulei šeimai. Buvo nuostabu.“ – prisimena J. G. Ballardas.
