Dažnai klaidingai manoma, jog avims natūraliai užauga vilnos perteklius, kad dėl jos gavybos gyvūnai nekenčia, gyvena geromis sąlygomis, nėra žudomi. Tačiau kokia yra tikrovė? Kaip atsiranda vilnoniai gaminiai ir kokį poveikį visa tai turi pačioms avims?
Visų pirma, dabartinės avys stipriai skiriasi nuo laukinių savo giminaičių, kurioms vilna sutankėja tik šaltuoju metų laiku, o vasarą nusišeria. Dabartinėms avių veislėms, kurias tikslingai išvedė žmonės, vilna auga greičiau, ištisus metus ir yra tankesnė. Dėl jos pertekliaus šiems gyvūnams būtina nuolatinė priežiūra ir reguliarus kirpimas, nes to nepadarius avys gali rimtai susirgti.
Vilnos kirpimas nėra paprasta procedūra. Dideliuose ūkiuose tai vyksta greitai, avys patiria stresą, sužeidimus, gali susirgti arba mirti nuo peršalimo, jeigu nukerpamos netinkamu oru. Australijos, kuri garsėja avių auginimu, veterinarai teigia, kad dėl vilnos nukirpimo sukeltų komplikacijų kasmet miršta apie 0,8 mln. avių.
Daugiausiai vilnos užauginančios avių veislės (pavyzdžiui, merino) turi raukšlėtą odą, kurioje, ypač prie uodegos, šiltuoju metų laiku yra linkę veistis musių lervos. Kad to išvengti, daugelis avių turi iškęsti skausmingas operacijas, kurių metu išpjaunami ištisi odos plotai (angl. mulesing). Visa tai daugiausiai praktikuojama Australijos ir Naujosios Zelandijos ūkiuose, kurie pagamina didžiąją dalį visos pasaulio vilnos, galiausiai atkeliaujančios ir į Lietuvą. Be to, avys, kaip ir kiti gyvūnai, turi patirti kastravimą, žymėjimą, dirbtinius apvaisinimus bei kitas modernių ūkių procedūras.
Paskutinė su vilna susijusi „detalė“ yra tai, kad vilna neretai tėra šalutinis produktas šalia mėsos. Visos avys savo gyvenimus baigia skerdyklose, tik labai retas ūkis jas laiko iki senatvės. Pavyzdžiui, Australija, būdama didžiausia vilnos gamintoja, tuo pačiu yra ir didžiausia avienos eksportuotoja pasaulyje (milijonai avių kasmet net kelias savaites plukdomos gyvos laivais į kitas valstybes). Pas Lietuvos avių augintojus šie gyvūnai taip pat nelaksto po pievas iki natūralios mirties, ūkininkai yra sudarę sutartis su restoranais, kebabinėmis. Todėl vilna negali būti atskiriama nuo avies nužudymo.
Pirkdami vilną mes galime prisiimti atsakomybę už visą šią tikrovę, kokia ji yra, arba galime nepalaikyti gyvūnų išnaudojimo ir vietoje vilnos rinktis augalinio arba sintetinio pluošto gaminius, kurie ne prasčiau apsaugo nuo šalčio. Rinktis jums.
Linas Didvalis
