„Swedbank” Asmeninių finansų instituto ekspertų šiandien paskelbta naujausių statistinių duomenų analizė parodė, kad „į rankas” gaunamo darbo užmokesčio svyravimai skirtingose Lietuvos savivaldybėse siekia net iki 700 litų, nedarbas dažnai skiriasi daugiau nei dvigubai, o nedarbo išmokas gaunančių asmenų skaičiaus santykis su registruotų bedarbių skaičiumi vienose savivaldybėse yra net keliskart didesnis nei kitose.
„Nors Lietuva visai nedidelė, įvairiose šalies vietovėse gyvenančių žmonių pragyvenimo lygis, taigi ir nuotaika bei lūkesčiai, pastebimai skiriasi. Galima rasti daugybę šių nesutapimų atsiradimo priežasčių. Tai ir savivaldybės geografinė padėtis, ir verslo objektų susitelkimas regione, ir vietos gyventojų amžius bei darbo jėgos konkurencingumas, traukiantis arba atbaidantis investuotojus, ir daugelis kitų dalykų”, – vardija Odeta Bložienė, Swedbank” Asmeninių finansų instituto vadovė Lietuvoje.
Atlyginimai daugiausiai augo Kazlų Rūdoje
Didžiausią vidutinį atlyginimą Statistikos departamentas fiksuoja tose savivaldybėse, kuriose susikoncentravę daugiausiai aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Štai vidutinis Vilniaus gyventojų darbo užmokestis po mokesčių 2010 m. III ketv. siekė 1836 Lt per mėnesį. Vidutinį šalies darbo užmokestį „į rankas” (1621 Lt) viršijo ir vidutiniai atlyginimai Klaipėdos miesto, Visagino, Mažeikių rajono bei Klaipėdos rajono savivaldybėse.
„Viena iš to priežasčių yra ta, kad šiuose miestuose įsikūrę specifiniai verslo ir gamybos objektai: jūrų uostas, atominė elektrinė, naftos perdirbimo gamykla. Nors darbuotojų skaičius kai kuriose iš šių įmonių pastaraisiais metais gerokai mažėjo, likę dirbti specialistai išlaikė gana didelį darbo užmokestį, o Klaipėdoje ir Mažeikiuose per pastaruosius dvejus metus atlygis už darbą netgi šiek tiek ūgtelėjo”, – komentuoja O. Bložienė.
Mažiausias pajamas gauna tų savivaldybių gyventojai, kuriose veikia nedaug didelių įmonių, o darbo jėga yra mažai konkurencinga: palyginti mažas darbingo amžiaus gyventojų skaičius, neaukšta kvalifikacija. Nė 1200 Lt „į rankas” nesiekia vidutinis darbo užmokestis Šalčininkų rajono savivaldybėje (1172 Lt), vos pusšimčiu litų didesni atlyginimai yra Kalvarijos ir Radviliškio rajono savivaldybėse.
Labiausiai nuo 2008 m. vidutinis atlyginimas padidėjo Kazlų Rūdoje (214 Lt), o labiausiai smuko Jonavos savivaldybėje – net 400 litų. Pirmuoju atveju tai iš dalies galėjo lemti sėkminga stambių įmonių veikla, antruoju – dalinis gamybos darbų stabdymas savivaldybėje veikiančioje azoto trąšų ir chemijos produktų gamybos įmonėje.
Daugiausiai bedarbių – Ignalinoje
Kaip nevienodai ekonominės recesijos metu skirtingose savivaldybėse keitėsi darbo užmokestis, taip išsiskyrė ir nedarbo lygio rodikliai.
Naujausiais teritorinių darbo biržų duomenimis, didžiausias nedarbas fiksuojamas Ignalinos rajono savivaldybėje – metų pradžioje darbo čia neturėjo net 21,3 proc. darbingo amžiaus gyventojų. 19 ir daugiau procentų siekiantis nedarbas užfiksuotas Akmenės, Vilniaus, Zarasų ir Mažeikių rajonų savivaldybėse. Nuo 2008-ųjų bedarbystė sparčiausiai augo Mažeikiuose – 15,3 procentinio punkto. Mažiausiai bedarbių yra Neringos (5,7 proc.), Birštono (10,7 proc.) ir Šiaulių miesto (11,3 proc.) savivaldybėse.
Nedarbo statistikos informaciją reikšmingai papildo registruotiems bedarbiams išmokėtų nedarbo išmokų skaičius. Didžiausia bedarbių, gaunančių nedarbo išmoką, dalis praėjusių metų III ketv. buvo Visagino, Elektrėnų ir Vilniaus savivaldybėse. Mažiausiai registruotų bedarbių tokias išmokas gavo Birštono, Kelmės ir Šilalės rajonų savivaldybėse.
„Viena vertus, tų savivaldybių, kuriose nedarbo išmokos mokamos gausiau, gyventojai yra labiau priklausomi nuo socialinių išmokų. Kita vertus, tai rodo, jog šiose savivaldybėse yra mažiau ilgalaikių bedarbių”, – teigia asmeninių finansų ekspertė O. Bložienė. Anot jos, nedarbo išmokų skaičiaus mažėjimas nedarbui didėjant liudija, jog bedarbiai jau ilgą laiką neranda darbo, praranda kvalifikaciją. Kadangi ekspertai nekvalifikuotų darbuotojų poreikio didėjimo artimiausiu metu neprognozuoja, didėja rizika, kad dalis šių vietovių gyventojų ateityje susidurs su dar didesniais finansiniais sunkumais.
Taigi, ekonominei recesijai pasibaigus, pradėti vėl iš naujo kurti gyventojų gerovę Lietuvos savivaldybėse teks iš skirtingų pozicijų. Svarbu, kad apie tai jau galvojama: per trejus metus regionų socialiniams ir ekonominiams skirtumams mažinti Vyriausybė numato skirti 1 mlrd. litų. Numatoma pasiekti, kad 2013 metais nė vienoje Lietuvos apskrityje vidutinis bruto darbo užmokestis nebūtų mažesnis kaip 80 proc. šalies vidurkio, o nedarbas šalies vidurkį viršytų ne daugiau nei trečdaliu. Tiesa, skirtumų tarp Lietuvos savivaldybių yra ir daugiau – plačiau jie nagrinėjami „Swedbank” Asmeninių finansų instituto ekspertų parengtoje savivaldybių statistinių duomenų analizėje
