Lietuvių ir švedų rašytojo, diplomato Igno Šeiniaus archyvų didžiosios dalies sugrįžimas į gimtinę yra labai svarbus Lietuvai, juolab I. Šeiniaus sūnus Irvis Šeinius, labai daug nusipelnęs renkant ir saugant tėvo archyvą namuose ir Švedijos valstybės archyve, nebuvo linkęs, kad tas archyvas į Lietuvą parkeliautų.
Daug niekur neskelbtos medžiagos apie I. Šeinių publikuojama šiais metais Lietuvoje išleistoje Vilniaus pedagoginio universiteto profesorės Sigutės Radzevičienės, 15 metų Švedijoje tyrinėjusios I. Šeiniaus archyvą, knygoje „Neatrastasis Ignas Šeinius”.
Knygos autorė S. Radzevičienė Eltos korespondentei sakė, kad praėjusią vasarą miręs Irvis Šeinius labai prisidėjo, kad medžiaga apie jo tėvą būtų viešinama, kad po ilgų derybų būtų paskelbti ir asmeniniai Šeiniaus laiškai, kad pasirodytų minėta knyga. „Bet tik po sūnaus mirties šeima sutiko, kad tas archyvas būtų atiduotas Lietuvai. Čia ir mūsų ambasados Stokholme, ir ambasadoriaus dr. Remigijaus Motuzo labai didelis indėlis, kad pavyko įkalbinti šeimą, ir tas archyvas parkeliautų”, – teigė profesorė.
Pasak jos, rašytojo namuose buvo saugoma tik mažoji I. Šeiniaus archyvo dalis, asmeninis archyvas, o didžioji dalis jo literatūrinio archyvo saugoma Švedijos karališkajame archyve, kur jis ir likęs, nes buvo rašytas švedų kalba. Mat švedai laiko, kad I. Šeinius yra jų rašytojas, 50 metų gyvenęs ten ir kūręs, kad tai yra baltų kilmės švedų rašytojas. Trečioji dalis archyvo – politinė ir istorinė medžiaga – yra vadinamajame Baltų archyve Švedijoje, kuriame saugoma medžiaga apie Latviją, Estiją ir Lietuvą.
„Man atrodo, kad šis archyvas, kuris parkeliavo į Lietuvą, yra atrinktas iš tų trijų vietų – tai, kas yra mums aktualiausia, svarbiausia ir kas galėjo parkeliauti į Lietuvą. Turiu pasakyti, kad I. Šeiniaus lietuviškosios kūrybos rankraščiai yra saugomi Lietuvoje, bet dalis rankraščių rusų kalba (yra jo toks labai įdomus „Meno filosofijos traktatas”) yra Švedijoje. Dalį to traktato mes jau publikuojam, jis yra išverstas į lietuvių kalbą, o kitą jo kūrybą publikuoja Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, leidžiantis I. Šeiniaus Raštus”, – sako S. Radzevičienė.
Vilniaus pedagoginio universiteto profesorė Sigutė
Radzevičienė. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr. Į Lietuvą parkeliavo daug archyvinės medžiagos – net 25 dėžės su I. Šeiniaus knygomis, raštais, taip pat rezoliucijomis bei dokumentais iš Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse užsienyje vykusių lietuvių politinių konferencijų.
Prozininkas, dramaturgas I. Šeinius (tikr. Jurkūnas), geriausiai žinomas iš romano „Kuprelis”, daugelio apysakų, apsakymų, publicistikos, neoficialiu Lietuvos diplomatu Švedijoje tapo 1915 metais, kai buvo pasiųstas dirbti Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti Stokholmo skyriaus įgaliotiniu. I. Šeiniaus iniciatyva 1917 m. Stokholme įsteigtas Lietuvių spaudos biuras, kuris Švedijos spaudai teikė žinias apie Lietuvą, per telegramų agentūras – danų ir norvegų laikraščiams. 1920-1921 m. diplomatas dirbo į Kopenhagą perkeltame Spaudos biure, 1921-1923 m. Lietuvos atstovybėje Helsinkyje, 1923 m. paskirtas vadovauti atstovybei Stokholme. Vėliau I. Šeinius grįžo dirbti į Lietuvą, tačiau 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, jis visam laikui išvyko į Švediją, kur gyveno jo šeima. Čia švedų kalba parašė „Raudonąjį tvaną” apie Lietuvos įvykius 1939-1940 m., kitus kūrinius.
1954 m. Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio prašymu I. Šeinius sutiko būti Lietuvos atstovu Skandinavijos valstybėse. Mirė 1959 m. Stokholme.
Ką tik Vilniuje išleistoje S. Radzevičienės knygoje „Neatrastasis Ignas Šeinius. Gyvenimas ir kūryba Švedijoje”, pasak autorės, nekartojama to, kas Lietuvos skaitytojams jau žinoma, ką yra publikavusios literatūrologės Janina Žėkaitė ir Aldona Vaitiekūnienė, bet tai yra visiškai nauja Lietuvai medžiaga apie I. Šeiniaus gyvenimą Švedijoje – asmeninį, istorinį, politinį ir literatūrinį.
Todėl, autorės manymu, knyga bus įdomi ir specialistams, ir ne tik, nes trečdalis knygos (apie gyvenimą) parašyta populiariai, o du trečdaliai – daugiau literatūrologiniai dalykai.
„I. Šeiniaus archyvai man iškėlė daug įvairiausių mįslių. Mums dar neatrastas antrasis Lietuvos diplomatas Skandinavijos kraštams Jurgis Savickis, nors jo archyvas jau yra parkeliavęs iš Prancūzijos. Man yra tekę paskaityti J. Savickio archyvo Kopenhagoje ir Stokholme, ir manau, kad „skandinaviškas” J. Savickis mums dar neatrastas. Todėl darbo dar labai daug, juolab J. Savickio archyvai į Lietuvą grįžtų lengviau, kadangi šio rašytojo artimieji gyvena Lietuvoje ir, manau, yra suinteresuoti jo archyvų sugrįžimu”, – svarsto profesorė S. Radzevičienė.
Vilniaus pedagoginio universiteto visuotinės literatūros katedros profesorė S. Radzevičienė ne kartą stažavo Švedijos aukštosiose mokyklose, čia studijavo švedų kalbą, skandinavų literatūras. 1994-2004 metais Stokholmo, Lundo ir Kopenhagos universitetuose dėstė lietuvių kalbos ir literatūros, Baltijos šalių istorijos kursus. Šiuo metu tęsia Švedijos archyvų tyrinėjimus, bendradarbiauja su Švedijos universitetais, rašo knygas literatūrologijos ir kultūrologijos temomis.
