Sostinės publika jau pratusi prie tarptautinių festivalių formato – „Sirenos“, „Naujasis Baltijos šokis“, „Gaida“, „Naujoji dramos akcija“ ir kiti renginiai yra pristatę daugybę žinomų vardų.
Tačiau tai vyksta tik konkrečiu laiku, o kitu metu – ypač nuo gruodžio iki balandžio – vilniečiai beveik neturi progų susipažinti su pasauliniu scenos menų kontekstu.
Menų spaustuvė ėmėsi pildyti šią spragą, pradėdama sistemingą užsienio scenos menų pristatymą bent jau Vilniuje. Siekiame, kad žiemos mėnesiais bei kitais periodais, kai nevyksta pagrindiniai festivaliai, publika turėtų progų išvysti inovatyvius, netradicinius scenos kūrinius.
Numatoma, kad jų formatas apims daugiau negu tik spektaklių pristatymą – vyks ir pospektaklinės diskusijos, vieši susitikimai su žiūrovais, seminarai, laboratorijos, o kviečiami spektakliai remsis neįprasta Lietuvoje tematika, siužetais ar kūrybos principais. Ketinama parodyti kuo daugiau tarpdisciplininių, tarpžanrinių kūrinių.
Vokiečių trupės „Silke Z./ resistdance“ gastrolės – jau antras šį sezoną MS bandymas pristatyti sostinės publikai įdomiausius užsieniečių šiuolaikinių scenos menų kūrėjus, kuriam padeda Kultūros rėmimo fondas. Savaitės pradžioje surengti nemokami seminarai profesionalams, bus parodyti du spektakliai, vyks vieša diskusija su žiūrovais.
Kovo 23-24 dienomis MS pristatomas vokiečių šiuolaikinio šokio trupės „Silke Z./ resistdance“ spektaklis „Jessas sutinka Angų“ – antrasis skirtingoms kartoms skirto projekto „Tik tarp mūsų!“ epizodas. Šokio spektaklių serija nagrinėja įvairių amžiaus tarpsnių, kartų problematiką.
Pirmoji projekto dalis nėrė į trisdešimtmečių pasaulį, šiuo metu ruošiamasi darbui apie keturiasdešimtmetes dirbančias motinas ir paauglius.
„Galima sakyti, kad jau apie 50 metų šiuolaikinio šokio, judesio teatro scena klausia savęs, ar iš tiesų svarbiausia yra tai, kiek aukštai pašoki ar iškeli koją? Ar tikrai viską lemia virtuoziškumas?“, – teigė 49-erių metų šokėjas, choreografas, pedagogas iš JAV Jessas Curtisas, kartu su savo kolega iš Škotijos Angus Balbernie (56) atvykęs į Menų spaustuvę su gastroliniu spektakliu.
Lietuvoje tokio amžiaus šokėjai scenoje vis dar atrodo egzotika. Tuo tarpu, pasak J. Curtiso, jau kelis dešimtmečius pasaulinėje scenos menų kūryboje įdomus yra pats kūnas, kūnas su laiko žymėmis, net su fiziniais trūkumais, neįgalus. „Dažniausiai tai yra gerokai prasmingiau, negu jaunatviškas šuoliavimas po sceną“, – šypsojosi aktyviai kuriantis ir pasirodantis publikai menininkas.
A. Balbernie taip pat atkreipė dėmesį, kad pastaruoju metu vis dažniau tenka sugrįžti į sceną: „Prieš daug daug metų nustojau pats vaidinti ir šokti, pasilikau sau režisieriaus, choreografo ir pedagogo veiklą. Bet štai jau dešimtmetis kai vis tenka grįžti į atlikėjo kailį – Silkės Z. spektakliuose ir kituose projektuose. Keista, tačiau šiemet tik tai ir darau…“
Spektaklyje Jessas ir Angus pasakoja paprastas istorijas apie save, nepretenduodami į drąsius apibendrinimus: „Nekalbame apie visus vyrus. Pasakojame apie tai, kas mes esame patys sau. Tiksliau, neturime užduoties visiškai apnuoginti sielas prieš publiką. Daugely atvejų svarbiausios istorijos yra užrašytos ant kūnų – visi randai, kadaise lūžę kaulai, išnarinti sąnariai“, – apie spektaklį pasakojo Jessas.
Spektaklis buvo kuriamas laboratoriniu principu: „Choreografė sugalvojo labai įdomų pratimą – kiekvienai abėcėlės raidei turėjome rasti po vieną apibūdinimą, tinkantį mūsų kartos vyrui. Artritas, baimės, nerimas, mirtis“, – juokėsi Angus.
Abu vyrai susidūrė ir su tuo, kad Silke Z., kaip moteris, turėjo pakankamai daug stereotipinių įsivaizdavimų apie tai, kaip pusamžis vyras turėtų jaustis: „Mes pasipriešinome jos išankstiniam nusistatymui, esą vyras po 50-ies turėtų būti senas, liūdnas ir siaubingai išgyvenantis dėl to, ko nebegali padaryti. Dar – visas nukreiptas į praeitį. O mes, tiesą sakant, tikrai turime ateitį, ji mus domina labiau nei tai, kas buvo“, – pabrėžė amerikiečių choreografas.
