Jie jauni ir ambicingi. Jų kraujyje pulsuoja šokio revoliucija. Jie lipo ant garsiausių pasaulio scenų ir gal net gi išsižadėjo užtikrintos ateities šalyse, kur menas vertinamas labiau nei čia. Dėl to, kad labai myli Lietuvą. Ir nori šokti būtent čia.
Jie – „Baltijos baleto grupė”, vienijanti keliolika profesionalių baleto šokėjų, kurie savo entuziazmu šokti .jpg)
novatoriškoje, tarptautinėje trupėje užkrėtė ir artistus iš Latvijos, Estijos bei Rusijos. Jau šį šeštadienį, balandžio 30-ąją, Šokio teatre jie pakvies mus į „Kitą pasaulį“, režisierės ir choreografės Marijos Simonos Šimulynaitės šokio spektaklį pagal „Depeche Mode“ muziką.
Ne tik kultinės grupės kūrybos, bet ir japonų rašytojo Haruki Murakami romano „Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas“ įkvėptas spektaklis scenoje suvienys skirtingus meno žanrus, o šokėjai scenoje taps neįtikėtinaist mechaniniais organizmais, gyvenančiais šviesų, lazerių ir vaizdo projekcijų šalyje.
„Kitas pasaulis“ – pirmasis „Baltijos baleto grupės“ spektaklis, bet jau vienuoliktoji M. S. Šimulynaitės premjera. 2009-aisiais už Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatytą šiuolaikinio šokio spektaklį „Spragtukas“ pagal P. Čaikovskio muziką režisierė buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui. M. S. Šimulynaitė taip pat kūrė spektaklius festivaliams „Shockademija“, „Druskomanija“, „NOA“.
Drauge su nauja šiuolaikinio baleto trupe režisierė yra pasiryžusi tobulėti kartu, stebinti žiūrovus, suteikti erdvės vietos ir užsienio kūrėjams. Taip pat neužsisklęsti tik Lietuvos scenoje – rengti edukacinius projektus, bendradarbiauti su užsienio teatrais ir festivaliais.
Apie viską iš eilės – su pačia „Kito pasaulio” režisiere ir choreografe Marija Simona Šimulynaite.
Baltijos baleto grupė – labai šviežia, gaivu ir mažai kam Lietuvoje girdėta bei matyta. Kada, kaip ir kodėl?
„Baltijos baleto grupė” susikūrė praėjusį rudenį. Dirbant Estijos, Tartu Vanemuinės teatre teko nemažai keliauti. Taip netyčia sutikdavau kartu su manim baleto mokyklą baigusių žmonių, išsibarsčiusių po įvairius teatrus svetur.
Marija Simona Šimulynaite. R.Barčaitės nuotr.
Keletą metų, migruodama po Europą, stebėjau situaciją, kuri man rėkte rėkė, kad Lietuvoje nėra atskiros, nepriklausomos, profesionalios, šiuolaikiškų vėjų kupinos baleto trupės. Galvojau, kodėl šalis, apsiribojusi tradiciniais teatrais, negali suteikti šanso Lietuvos šokėjų išeivijai grįžti į gimtinę ir čia šokti. Be abejo, čia kyla klausimas: kodėl negalima šokti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Kauno ar Klaipėdos valstybiniuose teatruose? Todėl, kad jauni, bent šiek tiek pasaulio matę žmonės jaučiasi užspausti, negalintys laisvai mąstyti, neturintys šansų edukuotis, dalyvauti seminaruose, kūrybinėse dirbtuvėse…O tai intelektualaus šokėjo psichologinei ir fizinei būsenai be galo svarbu. Kodėl švedai gali turėti „Cullbergballet” , o italai „Atterballeto”? Kodėl mes negalime turėti kad ir „Baltijos baleto grupės”? Tai svarbu ne tik tiems, kurie nori grįžti į gimtinę. Tai aktualu ir jaunajai kartai, kuri baigusi baleto mokyklą negali savęs realizuoti. Vienintelis jų kelias – Nacionalinis operos ir baleto teatras arba atskiri nepastovūs projektai, negalintys suteikti jokio stabilumo šokėjui kaip žmogui.
Ar nebaisu būti „suvalgytiems“ – lietuviai juk tai labai mėgsta, o ir savoj šaly pranašu nebūsi? Pagrindinė spektaklio šokėja Neli Beliakaitė dešimtmetį karjerą sėkmingai vystė JAV. Nemažai matę ir kiti trupės šokėjai…
O ką reiškia būti „suvalgytam”? Žmogaus niekas negali „suvalgyti”, tik jis pats save patį. Kol kas to daryti nežadu, nes per daug vilčių sėklų prisėta kituose žmonėse. Per daug sveikatos paaukota, fantazijos išeikvota praeities ir ateities planams. Vienai kaip Žanai D’Ark mosuotis vėliava būtų beprasmiška, bet pamažu atsisijoja žmonės, tikroji „Baltijos baleto grupės” bazė. Tai tie žmonės, kurie koja kojon, varge ir džiaugsme žengia drauge, tie su kuriais kartu svajojame ir tuo tikime.
Be abejo, labai svarbus valdžios požiūris į musų komuną. Tikimės pagalbos, finansavimo.
Bet ne viskas iš karto. Viskam reikia laiko, niekas per metus vienu rankos mostu neatsiranda.
Dabar be galo džiaugiamės turėdami stogą virš galvos, vietą kur galime dirbti, kurti. Už tai lenkiam galvą CMM direktoriui R. Kondratui. Jo pagalba neįkainojama. Mūsų tarpe visi tai supranta ir vertina. Mūsų labui stengiasi ir „Baltijos baleto grupės” vadovas V. Petreikis. Jis investuoja savo laika, kontaktus.
Pamažu lipdome kontūrus tam, kas svarbu ne tik šokio pasauliui. Manau, kad tai turėtų rūpėti ir valdžiai. Tikiu, kad viskam savas laikas. Tikiu kad mes išliksim ir, kad mūsų niekas „nesuvalgys”!
Esate išskirtinai šiuolaikinio baleto trupė? Ar galima tikėtis ir klasikinių pastatymų? O gal tai šiandieniniam žiūrovui pernelyg nuobodu?
Grupę oreantuoju į šiuolaikiškumą. Klasikinio baleto namai yra Nacionalinis operos ir baleto teatras. Lai kiekviena atšaka turi savo namus. Lietuva nėra didelis kraštas. Mėgstančių ir lankančių teatrą nėra milijonai. Taip kaip visi žinomi mūsų šalies teatrai turi savo publiką, taip ir mes pamažu bandome auginti sąvają. Tą kuri mėgs mūsų stilių, šokėjus, choreografiją ir bus kartu su mumis.
Išduokite, kur Jums yra tas KITAS PASAULIS, į kurį kviečiate žiūrovus?
Tai visų pirma yra kūrinys-miražas apie žmogų sintetiniame pasaulyje. Apie žmonių santykius, kaip jie mutuoja, kinta, sintetinasi. Egzistuoja tam tikri personažai, tačiau solistus ar vedančiuosius įžvelgti sunku – visi yra lygiaverčiai.
Spektaklio scenografija – baltas kubas, kuris išryškina viską, kas vyksta. Tai tarsi laboratorija, inkubatorius, kuriame tiriame vienas kitą, o kažkas galbūt tiria mus. „Depeche Mode“ kūryboje viena iš pagrindinių idėjų yra ta, jog žmogus save atranda tik parasdamas save patį kitame žmoguje. Manau, kad tai yra jų kūrybos esmė. Tai ir yra viską jungianti spektaklio medžiaga. O Haruki Murakami knyga „Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas“ davė pradinį – kito pasaulio – impulsą. Kaip žmogus per minties, pasąmonės jėgą, kelią, patenka į kitą pasaulį. Būtent tai buvo pagrindinis atspirties taškas – pasąmonė.
Spontaniškai atsirandantys judesiai, nenuspėjamumas turi neįkainomą šokio spektaklio vertę, jis funkcionuoja ir nepraranda kvėpavimo, vidinio pulsavimo. Jis lieka gyvu. Daugelis, ypač klasikinių baleto spektaklių nubunka, per greit „nupinga“ ir tampa antikvaru. Noriu to išvengti, kol kas man sekasi.
Spektaklis transliuoja šiuolaikinį žmogų skendintį kibernetikos, mikro sistemų, netikrumo pasaulyje. Ten, to net nejausdami, pamažu einame patys, užmiršdami tikrąsias ir amžinąsias vertybes.
O ko tame kitoniškame pasaulyje tikėtis mums, žiūrovams?
Tiesiog atsipalaiduoti, „Kito pasaulio“ veikėjuose pamatyti save patį, o po spektaklio gauti bent minimalią įspudžių dozę, suteikiančią emocinių vitaminų ateinančioms dienoms.
Murakami ir “Depeche Mode”? Kas dar? Papasakokite plačiau apie savo įkvėpimo šaltinius.
Apie spektaklį pagal britų grupės „Depeche Mode“ muziką svajojau jau labai seniai. Šioje muzikoje žavi simbolių kalba, filosofija, prasmės, energetika. Tai labai įtaigu, juk pažiūrėjus į tūkstantines žmonių minias šokančias per koncertus pagal „Depeche Mode“ muzika apima šiurpuliai. Tai taip globalu, visi juda jų ritmu, niekam jokios choreografijos nereikia, pati muzika geba hipnotizuoti ir kūnus priversti šokti. Rizikavau pasirinkdama juos. Tai labai galingi garsai. Bijojau, kad keturiolika šokėjų neatlaikys tokio svaraus skambesio, bet darbo procese supratau kad esmė slypi kitur…
Taip pat mane įkvepia žmonės, oras, pilnatis, metų sezonas, skanūs pietūs ir kiti gyvenimiški elementai, iš kurių susideda visuma, o visuma ir yra kūryba.
Kokia Baltijos baleto grupės ateitis? Planai?
Kalbėt apie ateitį – juokinga. Sakoma, kad praeitis praėjo, o ateitis neatėjo. Yra tik čia ir dabar.
Yra vizijų, turiu svajonių, galvoje trykšta daugybė spektaklių versijų, vos ne keletui gyvenimų į priekį.
Bendradarbiavimas su užsienio choreografais, trupės plėtros vizija, šokio stovyklos, sanatorijos, judesio terapijos, gastrolės, festivaliai ir t.t. Galiu ilgai pasakoti apie tai, bet gyvenkime šia diena. Taip bus teisingiau.
