Akcijos, obligacijos, investiciniai fondai, indėliai – iš pirmo žvilgsnio ir nesigilinant šie terminai dažniausiai siejasi su ekonomikos teorija, kuri retai lengvai suprantama eiliniam žmogui.
Kaip mažam žmogui sunku žengti pirmuosius žingsnius, taip ir, atrodo, subrendusiam – patikėti valdyti savo pinigus „kažkam“. Ar tikrai reikia vengti to, ko nepažįsti? Į Laikas.lt klausimus atsako banko „Finasta“ portfelių valdymo departamento direktorius Tomas Krakauskas.
Kokius žingsnius turėtų atlikti žmogus prieš apsispręsdamas, kad nori investuoti savo pinigus? Nuo kokios sumos jau galima pradėti investicijas?
Investuoti pradėti galima ir turint 100 ar 1000 Lt. Neteisingas yra stereotipas, kad investuotojas privalo operuoti didelėmis sumomis. Svarbus pradinis investavimo žingsnis yra asmeninio finansinio turto peržiūra ir įvertinimas. Rekomenduojama turimas lėšas skirstyti į keletą didesnių grupių, kurios gali būti: santaupos „juodai dienai“, santaupos didesniems pirkiniams ir investuojamos lėšos. Taip pat, prieš pradėdamas investuoti, žmogus turi aiškiai suvokti savo investicinius tikslus.
Dažnai girdime, kad laikyti pinigus „kojinėje” – tiesus kelias prarasti santaupų tikrąją vertę, tačiau, ar įmanomas visišką vėlesnę santaupų grąžą garantuojantis investavimas?
Kojinė yra pats blogiausias variantas, nes turimos lėšos ne tik nieko neuždirba, bet ir gali būti pavogtos. O indėliai, kaip pavyzdys, nors ir nėra pats geriausias investavimo būdas, uždirba palūkanas bei neturi rizikos, nes Lietuvoje bankų bankroto atveju galioja valstybinis, iki 100 tūkst. eurų sumos draudimas.
Tomas Krakauskas. Asmeninio albumo nuotr.
Jūsų nuomone, ar įvairių rūšių investavimas šiuo metu Lietuvoje yra pakankamai populiarus?
Indėliai Lietuvoje, vis dėlto, išlieka populiariausias taupymo būdas. Svarbiausia tokio elgesio priežastis – gyventojų įpročiai keičiasi itin lėtai. Į investavimą atsargiai žvalgosi ne tik Lietuvos, bet ir kitų posovietinių šalių gyventojai. Aktyviai Lietuvoje investuojančių asmenų į finansines priemones – akcijas, obligacijas, investicinius fondus – yra vos keli procentai.
Bene daugiausia vilčių įtikinti gyventojus ieškoti alternatyvų indėliams suteikia itin žemai kritusios indėlių palūkanos. Pastebime tendenciją, kad atsiranda besidairančių alternatyvų indėliams – tokių pat saugių, bet turinčių didesnę grąžą.
Rizika – sąlyginai viena iš investavimo sudedamųjų dalių. Jūsų nuomone, ar lietuviai linkę patikėti savo lėšas profesonaliems fondų ir portfelių valdytojams?
Nepaneigiamas investavimo principas – kuo didesnė rizika, tuo didesnė laukiama grąža, ir atvirkščiai.
Palyginti su prieškriziniais laikais, investuotojų noras rizikuoti šiuo metu smarkiai sumažėjęs. Kita vertus, ryškiai nusmuko ir lūkesčiai, kiek uždirbs jų investicijos.
2006-2008 metais investuotojai Lietuvoje dėl kelis metus iš eilės itin sparčiai augusios ekonomikos buvo pripratę uždirbti dideles grąžas iš nuosavo verslo. Tam buvo išties palankios sąlygos. Be to, tuo metu Lietuvoje pūtėsi nekilnojamojo turto burbulas, kuris pratino investuotojus prie keliasdešimt ar net šimtą procentų per metus siekusio pelno.
Krizė privertė investuotojus gerokai susimąstyti apie tai, kiek rizikos galima prisiimti. Pradėta suvokti, kad didelė rizika reiškia ne amžinai didėjantį uždarbį, bet ir nuostolių tikimybę. 2009 -2011 metais daugiausia dairomasi į mišrias ar konservatyvias strategijas: mažiausiai pusė, o kartais ir visos lėšos investuojamos į saugiais laikomus aktyvus. Tai – valstybės obligacijos, įmonių obligacijos, obligacijų fondai, indėliai.
Šiandien tiek esami, tiek nauji investuotojai nebesivaiko vienkartinių dviženklių grąžų, bet orientuojasi į nuoseklų turto vertės didinimą, tad ir jų lūkesčiai dėl grąžos yra labiau pamatuoti.
O jeigu žiūrėtume į portfelių valdymo rinką, tai ši rinka pastaruosius metus yra auganti – vis daugiau žmonių savo lėšų valdymą yra linkę patikėti profesionalams.
Visai neseniai spaudoje pasirodė atvejis, kai vienas senyvo amžiaus kaunietis, patikėjęs vieno iš bankų konsultantu ir pasirašęs sutartį – per penkerius metus prarado virš dvidešimt tūkstančių litų investuotų santaupų. Jūsų nuomone, kodėl tokie atvejai vyksta?
Sunku vertinti situacija, neturint visos informacijos. Esminis dalykas ir mano patarimas būtų toks, kad kiekvienas investuotojas turi labai atidžiai žiūrėti, kokias sutartis pasirašo ir susirinkti visą informaciją, susijusią su perkamomis paslaugomis. Nes asmeninės investicijos yra kaip sveikata, jei pats nepasirūpinsi – niekas kitas už tave to nepadarys.
Ar, Jūsų manymu, galima sakyti, kad geriausias investavimo būdas yra investicija į save? Juk vertybiniu popieriumi galima vadinti ir baigtų mokslų ar mokymų diplomą…
Žinoma, investuoti į save visada verta. Tokios investicijos atsiperka – jos nenuvertėja ir išties gali duoti nemenką grąžą. Čia kalbame apie nuolatinį mokymąsi, tobulėjimą, žinių siekimą, kurios vėliau gyvenime gali pasitarnauti siekiant ir finansinės nepriklausomybės, ir asmeninės laimės.
